Lauktas žydėjimas drąsiau vis skleidžias,
Gruoblėtas medis, rodosi, lengvėja,
Ir taip labai nekantrios akys geidžia
Išvysti žiedus švelnesnius už vėją.
 
Balti balti mažyčiai debesėliai
Pakibs šimtais ant iškeltų šakų.
Sena magnolija, ryte pražydus vėlei,
Jau neatrodys vien gražiu sapnu.
 
Galėsi liesti, glausti sau prie veido,
Tikėt gyvenimu, jo nuostabia kaita,
Kad vėl pavasaris, vėl džiaugtis leido
Balčiausių iš žiedų taip kerinčia gausa.
 
Sunku palikt magnoliją, nuo jos nueiti,
Visi darbai, atrodo, palūkės,
Vis ieškai akimis, važiuodamas dairaisi
Stebuklo vieno — medžio kaip gėlės.