Argi reikia daugiau

Noriu būti šalia - kaip beprotė, besotė, begėdė,
Nes vienatvės bijau tarsi nuodėmė švęsto vandens.
Kur švelnumo žodžius, užsilikusius lūpose dėti?
Kaip su gyva sula nejudėt, nežydėti, tik sent?
Mes  - po vienu dangum. prieš akis man šmėžuoji, pagunda.
Dar gyventi geidžiu ir jaučiuosi dėl šito kalta.
Nepradėjo nė švist - kraujo giesmės su paukščiais nubunda,
Nors bežvaigždė naktis dar turėtų kybot ištraukta
Iš bedugnės juodos, kur mirtingųjų prakeiksmas šnypščia,
Kad rangyčiaus ir aš, jo nuodingų dantų sužeista.
Atsistoju greta - lyg sutikusi būčiau netyčia
Ir kas rytą žiūriu siluetą kaip piešia aušra.
Išsisklaido kerai, vėl diena išpakuoja siurprizą -
Atplevenęs drugys patikliai tyrinėja rankas,
O varnėnų pora inkile kloja smilgomis lizdą
Ir lėkštėj obuolys gundo šoną sultingą prakąst,
Bet manes čia nėra. Mano mintys toil jau išklydo.
Kad stebiu aš tave kaip gerai, kad lig šiol nejauti.
Tu - ne mano. Žinau. Manyje - nė lašelio pavydo.
Argi reikia daugiau, jei svajoti, gyventi kvieti?
Nijolena