Virš kraigo
Dar ne viską savim nužymėjau,
nebūtis lai tarp pirštų suplyšta,
juk ėjau vien prieš pučiantį vėją
ir nešiausi save vakarykštį,
šioj dienoj nebuvau, nesuspėjau
nei į traukinį, bėgantį laiką,
akys upėm per būtį tekėjo,
ir jaučiau, kad srovė nesibaigia.
Gal aguonos per greit išbyrėjo,
ir gal duoną per smulkiai suraikė,
man tik saulė į delnus trupėjo,
ir džiaugiausi, kad šviesos be saiko.
Kad vienatvės pasaulis nematė,
kai po du sapnus mes išbraidėm,
ir kad paukštį balčiausią nutapėm,
tegul kyla svajonės virš kraigo.