Tu manęs nemylėjai,
mano ašarų sunkio
ir akių užverktų,
ir vienuolės širdies,
ir spalvų tas ryškumas
šį vakarą blunka,
aš nelaukiu ledinės
kaip švinas nakties.
Tu manęs nemylėjai,
nemylėsi, nelauksi,
aš jau niekieno –
vėjo laukinės raudos,
ir šią naktį aš nieko
vienatvėj nešauksiu,
ir jau niekas manęs
žvaigždėmis neužklos.
Nebesu aš nei saulei,
nei lietui, nei pūgai,
jau nei paukščiui,
nei medžiui žaliam,
gal gyvent, gal klajoti be tikslo,
be kelio pabūgau,
gal pasaulis apleido mane,
o aš jį suvisam.
Gal tik kryžiai vaidensis ir mirtys
nekaltų ir visai vienų, vienišų,
man tik žingsniai išeinančių
aidu dar girdis.
Gal tik negandą,
nebūtį žemei nešu.