Žmogus pasakė:

— Išmesiu ją į mišką,
Nėra jokios naudos,
Pražysta, auksu tviska,
Bet uogos nė vienos.
 
Gyvens, tegul gyvena
Tarp eglių ir pušų,
Paslėps nors beržo kelmą
Nuo smalsesnių akių.
 
Iš lėto metai slinko,
O ji prigijo, augo,
Į šonus šakos linko,
Ieškojo gero draugo.
 
Surado, net ne vieną —
Lazdyną ir pušelę,
Birželio ilgą dieną
Dar ir papartį žalią.
 
Anksti, dar tik balandis,
O miškas linksmas, švyti,
Pasklido medžiais gandas —
Forsitija pražydo!
 
.....................................
 
Eilėraštukas trumpas šis
Ir lengva jį suprasti —
Jeigu žiedų pilna širdis,
Draugų visur surasi.