Pripranti prie naštos
Ir nešioji lyg nuosavą kuprą,
Neskaičiuoji žvaigždžių,
Tik eiles pakelės akmenų,
O plutelė būties
Nesulaikomai trupa ir trupa,
Tupia trupinius lest
Pulkas paukščių labai alkanų.
Nebaidai. Jų gailiesi — 
Godumas pralinksmint nemoka
Nei grakščiais judesiais,
Nei paglostančią širdį giesme.
O našta (ar kupra),
Kuri vakar atrodė sunkoka,
Taip diena po dienos
Užsigydo buvimo žymes,
Kol galop atbundi
Pats kaip paukštis
Ir linksmas, ir lengvas,
Jau skaičiuoji žvaigždes,
Ne eiles pakelės akmenų,
Nes regėjimas mums
Ne kaip veidrodis duotas — kaip langas
Ir dalintis būtim, ne tik gūžį prikimšti svarbu.
Kol sukrauna turtus,
Pažiūrėki, kaip tūlas nemiega,
Nes lyg prastas vagis
Jis aprėžtas grotuotais langais.
Sutrupės ar sutirps
Be jokių išimčių kūno jėgos,
Tiktai paukščių būrys
Pasisotinti čia nesileis.