Verbų sekmadienį skambės varpai,
Dangaus žvaigždė žėrės.
Tik kaip trumpai, labai trumpai
Minia į ją žiūrės.
 
Žmogau žmogau, tu vis toks pats —
Čia aukštini, čia žemini.
Kodėl taip greit, sunku suprast,
Širdį keiti į akmenį?
 
Palmių šlovė tokia trapi,
Lyg dūžtančių stiklų.
Šakelė, buvusi puošni,
Žiūrėk, pilna spyglių.
................................
 
Garbė, šlovė — klastingi rūbai
Žemės kely į kančią.
Žmonės, kurie dėvėt juos skuba,
Dažnai to nesupranta.