Nesiširdyk, Žmogau, kad išspaudžiau netikusį klausimą,
Pramaniau užduočių, kur ir milžinui ne per pečius,
Nes manau — per ilgai išmintingieji mintį užspaudę — 
Lyg nėra tos šviesos, kuri trupinti geba ledus.

Negi sielos galia bevergauja įrikusiam kūnui?
Negi žlungant saviems tu išliksi kaip belgas ramus?
Nusipelno šlovės ir gerovės narcizai bei godūs plėšrūnai?
Jiems nesopa galva čia už mėnesio, metų kas bus.

Išdraskytam lizde gegužiukai ir laumvaikiai tarpsta,
Iš visų pašalių prisigraibę „kultūros“, girti,
O vadai — vanagai kala vinį į tėviškės kartsą
Lyg ne jų problema, kad gentainiai yra parduoti — 

Su laukais ir miškais, ežerais, su pajūriu ir upėmis.
Štai ką reiškia prasmes nutarkuoti nuo žodžių giesmės.
Kaip surankioti tuos, kam ne kailis, bet Lietuva rūpi?
Gal užrikti garsiau, o ne tykiai po lapais tupėt?

Ne formalai juk mes. Ar už premiją stuburą lenkiame?
Tu juk pats prabilai, nes tylėti, kentėti gana.
Per nagus bei ragus užvažiuoti satyrom nevenkime
Tiems, kas stirkso lede ir nežino, kas ta Lietuva.

Pinigų plovykla? Ar krūtis motinėlės Europos?
Kuo mažiau klausimų, tuo labiau būna miegas ramus.
Po minkštais patalais nesimato, kad sąžinės juodos.
Žadintuvai, varpai, patriukšmaukime — laikas prabust!

Laikas klibint savus, nes pavasarį sujuda upės.
Kiek jau buvo bangų? Bet sustoti dabar nevalia.
Lai sugaudžia visi, kas dar gyvas, Tėvynė kam rūpi,
Kas nenori sustingt apgaulingos sistemos lede!