Medis
Ant krašto bedugnės aš stoviu kaip medis,
į uolą įleidęs savąsias šaknis,
nauji vis saulėlydžiai degantys regis,
vis švinta diena man ir temsta naktis.
Regiu vis aš debesis plaukiant, siūbuojant,
regiu vis kalnų aš viršūnes žilas,
arus, vis aukštybių platybes matuojant
ir dūžtant sutemus į šlaito uolas.
Jaučiu vis gyvenimą, kietą it akmenį,
jaučiu, kaip pakyla taifūnas nartus,
aš žvilgsnį it saulę akimirksnį atmenu
ir vėtroj palaužtas bedugnėn virstu.