Visko gali šiam pasaulyje nutikti. Štai ligoninėje po narkozės šnekučiuojasi du nuo galvos iki kojų sutvarstyti „kokonai“.

– Kaip sau nori, o aš netikiu, kad mamutai išmirė, – atsidūsta pirmasis. – Prieš čia papuolant vieną savo akimis mačiau! Žinai, nusipirkau naują BMW, o kadangi esu didelis greičio mėgėjas, perdažiau jj įspėjamosiomis – raudonai geltonomis – šviesoforo spalvomis. Taigi, skrendu iki grindų nuspaudęs akceleratoriaus pedalą, tuoj į 300 km/h įlipsiu, tik staiga – nepatikėsi! – mamutas skersai kelio sau – dribt dribt... Didelis toks – kaip kalnas, perdžiūvę jo gaurai žeme velkasi! O ant jo – dar įdomiau!!! – raitelis kaip niekur nieko sau joja! Geras, ane? Tai kaip rėžiau per vidurj, iš nuostabos net pristabdyti nespėjęs. Nežinau kaip dabar tas mamutas, o iš mano BMW tik metalo krūva liko. Laimei, gydytojai tiesiog iš giltinės nagų ištraukė. Ar galėtum patikėti – mamutas šiais laikais?! Bijau net policininkams leptelti – į durnyną perkels...

– Kaip netikėsi, kada aš pats su skraidančia lėkšte susidūriau, – savo istoriją paporija antrasis. – O buvo taip. Pasikinkiau arklį, prisigrėbiau pilnus ratus šieno, kartimi perrišau; pats ant viršaus vos ne vos užsikabarojau ir vežu sau švilpiniuodamas daržinėn. Privažiavau plentą, sustojau ir dairausi j abi puses, – žinau aš tuos skrajūnus vairuotojus, – tik neapsižiūrėk, ir tu jau Abraomo amžinas svečias. Taigi, matau: kelias į abi puses per gerą kilometrą tuščias, todėl varau pirmyn. Ir staiga – nė pats nesupratau, kaip tai įvyko! – kad šaus per patį vežimo vidurį iš kažkur pažemiu atskridęs toks raudonai geltonas žaibas!!! O dar sako, kad nėra jokių skraidančių lėkščių. Po to, kai mane gaisrininkai iš gandralizdžio kaip kokį naujagimio simbolį iškėlė, viskuo pasiruošęs tikėti, brač...

Abu pakraipė galvas ir patenkinti likimu sumigo...

Voldemaras Zacharka