Kažkokiam nykiam pavėsy, prigludusi prie savojo šešėlio;
Savose mintyse paskendusi mergaitė braukė ašaras sūrias;
Prabėgęs laikas jos neklausė, neprašė prisistatyti, kuo ji vardu;
Ji tik tylėjo ir piešė lūpomis paveikslą be raidžių...
Bet tas paveikslas nesigavo, nubėgo tušas nuo akių;
O atspindys jos neapgavo – ji neliūdėjo, ji žliumbė iš tikrų. 
Nors muskusu vis dar kvepėjo josios patalai,
į vieną tašką ji žiūrėjo – tarsi taip viskas pasikeis.
Deja, ne laikas ir ne vieta, deja, dar ne nauja pradžia;
Tu nešnabždėk į ausį man tų beprasmių pažadų;
Nesitikėk – tai viską gausi, pasaulis juokias iš tavų planų.
Aš nežinau, ar neš mane dar vis pasaulis;
O gal nuplauksiu su kitu laivu;
Neatsakyti pasilieku teisę, išeiti be paaiškinimų jokių.
Nepyk, aš nebegrįšiu į tamsų uostą be švyturių;
Į sausą balą nebebrisiu – užtenka man tų dykumų.
Nuo šiol juokiuosi aš kartu su pasauliu, nors galbūt verkti būtų protingiau,
Paskutinę ašarą nubrauksiu – manai, pasidarys šiek tiek lengviau?
Nelaimei tavo, baigėsi tas periodas, kai dar tikėjau happy end'u,
Kai durų dar neuždariau, bet dvylikai išmušus, tiesiog vartus užrakinau...
Ir vėlei kažkokiam nykiam pavėsy,
Sėdėsiu su žaliais savo nagais,
Nagų laku tepliosiu sienas, nes viskas pasikeis.
Aš nepiešiu paveikslo ir nekursiu bangų,
Aš tik savas mintis išreikšiu kūrėjo potėpiu švelniu;
Padėjusi tašką po kablelio ir daugtaškių visų,
Savose mintyse paskendusi mergaitė tarė:
– Prašau šampano Jam mano vardu...