Išvadink

Išvadink iš manęs užsilikusią gyvasties kibirkštį,
Kuri smilko ilgai tarp atvėsusių jau pelenų,
Vėjavaikių minčių į pražilusią galvą man prikemši –
Vakar buvus akmuo šitą rytą it plunksna skrendu.

Tuščiažiedė? Galbūt. Net išdraikius po praeitį žiedlapius.
Priviliosiu tave susapnuotu nektaro lašu.
Laimė slepias dažnai suvisai netikėtose vietose.
Atrandi, nustembi. Net nėra ką sakyti – graudu.

Tik šešėlis būties, tiktai sapnas pavasario tikro,
Betgi tvaska ir vėl atsibudusi kraujo giesmė.
Ką bedvasė tyla, jau geriau uostyt gėlę už stiklo.
Tik todėl, kad žili, neprivalom po vieną liūdėt.

Nukabink nuo tvoros tebežvengiančią kumelio odą –
Pasisiuvęs batus tu aplenksi visus BMV.
Nepasiimi pats? Tai nezirsk, kad Dievulis neduoda.
O tai ryšiuosi aš link tavęs pamažėl nugirgždėt.
Nijolena