Neišeik, dar pabūk, vėjo sparne,
dar pasupki ant gūsio bangos,
dar išburk, įsūpuok amžių darną,
dar atodūsio tavo ilgiuos.

Ar tu Viešpats alsavimas tyras,
ar tu oro dvelkimas švelnus,
kad nuo tavo žingsniavimo lenkiasi girios,
o nuo tavo barimosi temsta dangus?

Ar vakaris esi jūros vėjas,
ar pietys, lengvutis visai,
ar su saule rytys atskubėjęs,
ar šiaurinis, išrengęs nuogai?

Aš tik medis, čia žalias, čia plikas,
ir tavęs tarsi Dievo ilgiuos,
tik tu vienas man žemėj palikęs — 
serenadą man vėjas dainuos.