Strazdas Antanas
Apleistame fabrike, viename ceche, kuriame kažkada greičiausiai buvo valcuojama – apie tai liudijo išlikusios vonios ir specifinis kvapas, – ant grindų visur mėtėsi surūdiję gelžgaliai ir plytų bei tinko nuolaužos, pro skyles lubose galėjai žvelgti į kito aukšto skylėtas lubas, po to dar į kito skyles ir galiausiai paskutinio aukšto lubų skylės atveria, kai brėži iš apačios tiesę aukštyn, visai mažą gabalėlį giedro vasaros dangaus. Tas mažas mažas šviesos pluoštelis kaip tik ir krito ant kažkurios paskirties mechanizmo membranos, kuri tądien plyšo ir iš jos ištryško raudonas skystis, po to pasimatė visai menka kūdikio galvutė, kurioje jau tada kirbėjo įstabios ir išėjusios už normos ribų mintys bei idėjos. Tos mintys skraidė nuo žemės iki dangaus, nuo pragaro iki rojaus, nuo deguto statinės iki degtuko galvutės. Atsitrenkusios į pertvaras ir metalinius paviršius jos žaižaravo ir kibirkščiavo.
Todėl iš išorės atrodė, kad fabrike kažkas vyksta, kažkokie suvirinimo darbai. Dieną dar nebuvo taip ryšku, bet sutemus aplinkinių namų gyventojai sužiuro – kas tai? Gamybos garsų nesigirdėjo, o tamsios langų kiaurymės žaižaravo. Ėjo drąsesni arčiau pažiūrėti. Vienas priėjęs net šūktelėjo į langą:
– Ei, ką ten darot?
Bet niekas neatsakė, o kibirkščiavimas tęsėsi. Tada keliese staiga sušoko į vidų. Pasigirdo bildesys, šauksmai, kažkas nesėkmingai nusileido ant metalo laužo, keiksmai, ir žiežirbos dingo.
– Ei, kas čia yra?
– Ką čia veikiat? – paantrino kitas.
– Blet, nusilaužiau koją, – sudejavo trečias.
– Negali būti, netriesk, – skeptikas buvo pirmasis.
– Aha, daug tu gali pasakyti tamsoje, – trečiasis nusivylė žmonijos gailestingumu apskritai.
– Pasislėpė, niekšai, – nusprendė antrasis.
Kaip tik kūdikis tuo metu vėl kažką genialaus sukirbino ir tokiu būdu trumpam apšvietė cechą. Gal tik kokiai sekundei. Mintis kažkokia nutvieskė kaip žaibas patalpą. Dabar jau pribėgo visi trys, ir tas su sulaužyta koja, prie mechanizmo, iš kurio sklido kibirkštys, ir užsidegė visi trys degtukus. Membrana dar vos pulsavo, šalia jos buvo susidaręs kraujo klanas, o jame gulėjo naujagimis.
– Juk tai vaikas, – šūktelėjo trečiasis.
– Koks vaikas, – paprieštaravo pirmas, – juk su sparnais, paukštis. Tikriausiai strazdas.
Vėl visi užsidegė degtukus.
– Bus tau strazdas su vaiko veidu, – nusišiepė trečias.
– Galima pagalvoti, kad tu strazdą esi matęs. Gal dar gaidžio nuo vištos neatskirtum.
– Paukštis, – autoritetingai pareiškė antras, – kiaušinio lukštai, va, mėtosi. Išsirito.
– Tai tinko gabalai, vyrai, jūs ką, prisigėrėt?
– Tada kodėl su sparnais? – nenurimo pirmas.
– Nežinau, apsigimęs. O, be to, klane guli, gal priklauso kokiam klanui, gal čia kokio klano apeigos?
– Arba gal iš klano gimė? – svarstė antrasis.
– Pedofilų klanas, ne kitaip. Girdėjau, jie ne tokius triukus išdarinėja. Nešam jį į policiją, – kaip įprastai buvo ryžtingas pirmasis.
– Ne, – pasipriešino trečiasis, – žinau, kam jį nunešim. Marytei iš pirmo aukšto, ji seniai vaikelio nori, o jei bus strazdas, tai irgi ji tik apsidžiaugs, vis ne viena.
– O aš ir narvelį turiu, kuriame kanarėles laikiau, – pradžiugo antrasis.
– Tai nešam, ar ką, – pritarė pirmasis.
Kaip visada, tą vakarą Marytė virtuvėje sėdėjo ir pro langą į dangų žiūrėjo. Šviesos nedegė, buvo įpratusi nepastebėta stebėti pasaulį tiek, kiek jo gali pamatyti per virtuvės langą. Mėgo virtuvę ir beveik visą laiką joje leisdavo. Du kambariai, kuriuos turėjo, mažai tebuvo naudojami, vienas tik miegui, o antras, jei svečiai ateidavo. Nors nelabai ir ateidavo, sesuo toliau gyveno, visada užsiėmusi, darbas, vyras, vaikai, kada čia senmergę sesę lankysi, be to, dar tokią keistą. Keista buvo tuo, kad labai jau vyrų plevėsų visokių prisileisti nenorėjo, tikėjosi tą tikrąjį princą, vienintelį sutikti ir jam save, niekam iki tol nedalintą, visą atiduoti. Bet princai nėjo. Arba pro šalį praėjo.
Tik Juozas toks nagingas, pagal profesiją stalius kai kada vis užeina, padūsauja, palinguoja, kokį kraną arba karnizą suremontuoja, dar kartą padūsauja, palinguoja, arbatos šliūkšteli į save puodą ir išlinguoja. Ne princas jis, ne. Toli iki princo. Marytė galvoja. Mėgsta galvoti. Galvota. Todėl ir neženota.
Galvoja Marytė, gerai yra turėti draugą, draugą, kuris visada šalia, kuris irgi galvoja taip pat, na gal ir ne taip pat, nes tada nebūtų ką veikti, apie ką kalbėti, tik pasakytum kažką, kad ir apie dangų, kad jis tipo gilus, o kitas ir pritaria, o taip, taip jis gilus, arba apie žmones, kad jie nenuspėjami, ir iškart tau atitaria, o taip, taip jie tokie; galėtų kai kada nuomonės ir išsiskirti, nebūti visai priešingos, bet, lyg ir viena kryptimi einančios, o, žiūrėk, ir nusuka kuri truputį į šoną, pasislenka į gretimą vagą, ir vėl slenka ta pačia kryptimi, tada gali įrodinėti, arba įsiklausyti į oponento argumentus, kad tik tos vagos vėl sueitų į vieną, jis irgi gali tą patį su savimi daryti, toks bendras lavinimasis, tobulinimasis, tai yra, jie abu vienas iš kito kai ko pasisemtų, ir tik tada atrastų vieno arba kito reiškinio, fakto, įvykio įvertinimą ir bendrą apibūdinimą.
Kažin ar tokių porų žmonėse apskritai esama, ar gali žmonės kada nors dviese sutartinai sugyventi ne dieną, ne dvi, o visą gyvenimą, na gal ir ne visą, bet bent jau kažkiek metų. Kiek, galvoja Marytė, kiek metų reiktų kartu nugyventi, visame kame sutariant, nesipykstant ir atrandant bendras vertybes, išgyvenant visus džiaugsmus ir vargus, kiek metų būtų gana, kad galėtum sakyti – jie buvo arba jie yra darni pora? Ne mažiau dvidešimt, gal ir keturiasdešimt, o jei dvidešimties išteki, kaip sesuo, tai ir penkiasdešimt turėtų būti. Žodžiu, vistiek visas gyvenimas išeina, nemažiau. Visas, nes tas, kuris iki tol buvo, nesiskaito, nesiskaito, kadangi tai tik preliudija, įžanga į gyvenimą, gyvenimas tai ne pasvaičiojimai mokykloje apie berniukus ir ne motinos pamokymai, kada keistis apatinius ir taip toliau, gyvenimas – tai kada tu jau pats gyveni, kada savo pėdomis stojiesi ant to judančio tako ir leidiesi juo į nematytas platybes, o pro šalį tau mirguliuoja medžiai, miškas, laukai, pievos, žmonės ir jų tarpe vyrai, kurie labai keisti ir klastingi padarai, tik ir taiko, kaip tave nuskinti ir palikti pažemintą, kenčiančią, įsimylėjusią ir nelaimingą su vaiku ant rankų. Tokią ji matė savo seserį, nors ta nebuvo palikta, bet Marytė buvo įsitikinusi, kad nelaiminga, ir daugybę kitų moterų ir merginų, matė visas jas gyvenime ir filmuose, knygose ir spektakliuose, ir niekas jau nepakeis jos nuomonės apie tuos sutvėrimus, nebent jei tikrai tyras ir mylintis, nesavanaudis ir ne savimyla princas iš dangaus nusileistų, nes iš kurgi daugiau, žemėje jų nemačiau, užtai ir žiūriu kas vakarą į Mėnulį.
Taip tąkart galvojo Marytė. Visai kaip vakar. Ir užvakar.
Ir kur mane neša, ir kokio velnio, ir kas tai per vieta, ir kas tai per metas paros, kad aplink taip tamsu, ir koks čia metų laikas, jei taip šilta sutemus, ir kodėl man tiek klausimų kyla, kai mane kažkur neša, ir kokia kalba šneka tie, kurie mane neša, ir taip toliau, daugybė minčių kibirkščiavo naujagimio galvoje ir ji visa tviskėjo žalsva šviesa, bet vyrai jau nebesistebėjo, tik trečias, kuris laikė jį savo rankose vis šnabždėjo: ša, ša, raminkis, tuoj būsim, tave pamaitins ir sušildys.
– Tai kad nešalta, – atkirto pirmasis.
– Daug tu supranti, jis gi tik gimė.
Pagaliau jie priėjo ir į duris pasibeldė. Jas Marytė po kurio laiko atidarė. Daug kalbėjo – visi ir po vieną, kalbėjo kalbėjo ir prikalbėjo, priėmė Marytė narvelį, paukštelį-vaikelį, maistui indelį ir degtukų pakelį. Sakė, tai dovanos vaikui, tegul auga, kaip jau bus, tebūsią.
Priprato po kurio laiko Marytė prie savo paukštelio, kuris buvo strazdas, vyrai taip sakė, pati strazdo nebuvo regėjus, ir pavadino strazdą Antanu pagal poetą Strazdą, narvelį ant virtuvės lango padėjo, maisto pridėjo, daugiausia kruopų ir grūdų, ir dažnai vakarais su Antanu kalbėjo, tiksliau ji kalbėjo, o strazdas tik kibirkščiavo arba ramus ant žolės tupėjo, gulėjo, sėdėjo. Žolės Marytė iš lauko jam atnešė.
Kartą Juozas buvo atėjęs, ilgai į strazdą žiūrėjo, paskui pasakė:
– Ne strazdas jis.
– Tai kas? – nustebo Marytė.
– Kažkoks kitas paukštis. Arba ne paukštis. Man labiau jis į angelą neša.
– Kokia kvailystė, – supyko Marytė ir neleido Juozui tąkart krano taisyti.
Strazdas ne strazdas, koks skirtumas, manė Marytė, visgi gyvas dalykas, vis šis tas, ir valgyti daug neprašo, daug nesuėda, nesulesa ar nesuvalgo, nesvarbu, dabar jau ne viena, aišku, ne princas, bet kur tų princų paimsi, ką žmonės duoda, ir gerai, o žmonės, tie vyrai, tikrai neblogi, neprisigėrę ir bučiuotis nelindo, tai gal ir nėra taip blogai. Nėra blogai, nes pakalbėt yra bent su kuo. Ir kas, kad neatsako, dar mažas, dar vaikas. Mėnulio vaikas. Ne veltui tą vakarą ji į Mėnulį žiūrėjo, tas ir pasigailėjo, todėl ir švyti tas vaikasnevaikas kaip lempa, kaip mėnuo.
Mokytoja buvo Marytė. Matematikos vaikus mokė, todėl paskaičiavo, kad viskas įvyko planingai, ir jei dar kažko nesuprato, tai atsakymas uždavinio bus, kai kitus ji atliks veiksmus: pridėti, atimti, gal net padalinti, juk svarbiausia yra dalinti, pats svarbiausias veiksmas, gal ne svarbiausias, bet jos mėgstamiausias, kai daug skaičių, didžiulė suma, ji mėgsta ją po lygiai dalinti, kaip vaistinėj, kaip labdaroje, kaip klasėje dalina, kiekvienam kažką duoda po lygiai ir tada, padalinusi, atgal gauna, ne iškarto, ji supranta, kad iškart nieko nebūna, bet palaipsniui, po truputį viskas grįžta, matematikoj taip sugalvota, taip surėdyta – kiek duodi, tiek tau atgal arba daugiau grįžta. Tai vadinama proporcija. Kiekvienam sava porcija. Štai ir jai dabar mėnuo pamėtėjo šviečiančią porciją.
Degtukų dėžutę. Vaikui. Kur protas tų, kurie dovanojo? Galvojo Antanas strazdas. Kažkiek laiko praėjo, jau su televizoriumi susipažinti suspėjo, kuris virtuvėj ant šaldytuvo stovėjo, Marytė laiku pastebėjo, kad strazdas imlus žinioms ir visoms transliacijoms, tad dažnai ir dieną įjungtą palikdavo. Kalbą čionykštę perprato ir mintis ja dėlioti išmoko. Taigi, apie gaisrą ne kartą ir kad vaikam su degtukais nevalia žaisti girdėjo, todėl stebėjosi strazdas, kodėl rimti dėdės degtukus dovanojo. Na taip, narvelis metalinis, ne medinis, bet vis tiek yra žolės, kuri jau sudžiūvus, galų gale ir šūdai taip pat sudžiūvę ir puikiai degtų, tai kodėl tie žmonės tokie kvaili, o paskui stebisi, kad tiek gaisrų aplinkui nutinka. Neatsakingai elgiasi, todėl taip ir atsitinka.
Narvelis ant palangės stovėjo, tai Antanas daugiausia į lauką žiūrėjo. Matė kiemą, mašinas jame, smėlio dėžę, vaikus dėžėje, močiutės sėdėjo, vyrai ėjo, moterys krepšius su užrašu Maxima vilko. Gyvenimas nesustodamas pro akis slinko. Kai kas stabteldavo į jį pasižiūrėti, bet greitai, gūžtelėję pečiais, toliau nueidavo.
Ėjo dienos ir mėnesiai, o po jų pasipylė ir metai. Vienas būdamas Antanas su savimi kalbėdavosi.
Atrodytų, ko daugiau reikia, gerti, palesti yra ir gana, bet negana, juk imkim kad ir maistą, tik grūdai ir salotos, jokios mėsos, pamenu kartą, kai sesuo su vaikais buvo, tai mergaitė maža nuo sumuštinio dešrą nuėmus, mane ja sušėrė, visiems buvo juoko, o paskui nei sesers, nei mergaitės, nei dešros nebuvo, sakė: Maryte, tu trenkta. Ką augini?
– Ką ką, – atsakė ta, – paukštį, Antaną strazdą, ką daugiau.
– Koks jis tau paukštis, ar tu akla, čia žmogus, tikrai tu trenkta.
Ir išvažiavo su visa šeima. Na ir gerai, daug triukšmo nuo jų buvo, tik dešros pasiilgstu. Arba: kodėl visiem atrodo, kad paukščius reikia maitinti batonais? O man labiau patinka duona juoda, tik gaunu retai. Bet iš esmės maistas nėra svarbiausia. Yra kitų, aktualesnių klausimų. Sakykim, mokslas. Progresas. Man baisu pagalvoti, kur visa tai nuves. Žmonės iš rankų nebepaleidžia telefonų, nepastebi gamtos, aplinkos, ją teršia, niokoja, amžinai skuba, viską perka, paskui išmeta, vėl perka ir taip be pabaigos.
Turėjo laiko Antanas galvoti, tik balsu minčių reikšti nemokėjo, neartikuliavo žodžių, gaudavosi tik kažkoks čiulbėjimas, ulbėjimas. Bet pats sau mintyse jis daug ką pasakydavo.
Tarkim, kas aš esu? Taip tiesiai klausiu (nebuvo aišku, ko jis klausė, nes dažniausiai vienas būdavo), kas aš: žmogus ar paukštis? Jaučiuosi esąs žmogumi, bet tie sparnai, kam jie man duoti? Kita vertus, žmogus juk irgi turi sparnus, tegul menamus, netikrus, bet kiekvienas svajose geba nuskristi už tūkstančių mylių. O sapnuose argi neskrendame aukštai, argi nėra sapnai mūsų troškimų akivaizdūs atspindžiai?
O paukštis, ar jis netrokšta kartais pasisakyt kaip žmogus? Ar nenori perspėt žmonių apie beatodairiškai niokojamą gamtą? Apie mūsų bendrus namus, Žemę? Gal jis ir kalba, bet žmonės nesupranta, negirdi.
Aš irgi negirdžiu. Beveik visada. Arba kartais. Kartais man pasirodo, kad išgirdau kažką, bet paskui negaliu suprasti – girdėjau ar tik pasirodė. Gal tai tėra mano vaizduotė?
Dažnai susimąstau, ar gyvenu. Lyg ir gyvenu, bet ne visada tą jaučiu. Kaip yra iš tikro, negaliu pasakyti, nes jei nejaučiu, kad gyvenu, tai ar galiu teigti, kad gyvenu, gal man tik taip atrodo. O gal tas atrodymas ir yra gyvenimas, gal mums atrodo, kad gyvename, ir gyvenimas vyksta tik todėl, kad patenkintų mūsų įsivaizdavimą?
Kaip ir girdėjimą. Gal girdžiu. Arba ne.
Kartą Marytė atsivedė mokinį. Jis buvo suaugęs. Norėjo pasiruošti baigiamajam egzaminui ir pasiprašė mokytojos papildomų pamokų. Jie ilgai sėdėjo virtuvėje, iš pradžių vienas prieš kitą, po to slinko arčiau ir arčiau, uždaviniai buvo sunkūs, reikėjo iš arti įsigilinti ir paaiškinti, galiausiai turėjo ateiti pertraukos valandėlė, nes labai protai įkaito, Marytė iš pedagogikos žinojo, kad mokantis būtina daryti pertraukas, ir ją padarė. Pertrauka įvyko čia pat ant stalo, sąsiuviniai tik išlakstė ant žemės.
Strazdas trynė akis ir kibirkščiavo: ar nesivaidena, galgi mato televiziją, bet ne, televizorius ant šaldytuvo stovėjo nebylus.
Už pamoką pinigų Marytė neėmė ir pasiūlė Tomui dar kartą užeiti. Patiko Marytei mokyti vaikus namuose, jie vis ėjo ir ėjo, Tadas, Romas, dar vienas Tomas. Tada dažnai duodavo berniukams vardą Tomas.
Visos pamokos vyko virtuvėj. Paskui ėmė tėvai eiti, nes Marytės jaunystė nuvyto, tik Juozas pamokų vis negaudavo, nors iš papratimo užeidavo, kraną, karnizą patvarkydavo, virtuvės stalą sutvirtindavo.
Per tas pamokas per vėlai Marytė pastebėjo, kad strazdas tiek paaugo, jog nebetilptų pro dureles - kaip įdėjo jį vyrai, taip niekada jis ir nebuvo iš narvelio paleistas. Ką daryti, mąstė. Paklausė Juozo, kai vėl pasirodė. Apžiūrėjo stalius narvą, pakrapštė, bet tas metalinis, tai nieko ir nesumąstė.
– Tegul ten ir lieka, – pagaliau pasakė.
Gal pasilikti Juozą, pagalvojo Marytė, ne princas, bet juk vyras. Princų jau tikėtis ne laikas. Dar gerai būtų susilaukti ir vaikas. Antanas, aišku, beveik kaip ir vaikas, bet ką aš žinau. Juozas, žinia, pasiliktų, neabejojo, jei tik žodį tartų, bet stalius – mokytoja ir stalius, arba mokytoja ir dailidė, kaip bedėliojo, vis tiek neskambėjo, todėl moteris dvejojo.
O Juozas galvojo, ir kodėl ji jo nepasirenka, jau kiek metų jis eina ir kiek kranų suremontuota, ko ji laukia, ką ji skaičiuoja su ta matematika, va ir stalas virtuvėje dažnai išsiklebena, gal reiks jam kampuočius tarp kojų ir dangčio prisukti, tada taip neklibės, bet ko jis taip greit išsiklibina, kiba ji šoka ant stalo, nes nuo valgymo arba skaitymo taip nebūtų, nebent labai senas, bet kad ne, stalas gali ir šimtą metų stovėti, jei tinkamai juo naudojiesi, gal ji tyčia jį sugadina, kad jis, stalius darbo turėtų, ir kaip jis nepagalvojo, juk ji taip jį viliojo, reiks kitą kartą jai pasakyti, kad, girdi,... o toliau kaip sakyti, gal pirma apkabinti, ar geriau kraną prieš tai patikrinti, žodžiu, su mokytu žmogumi delikačiai reikia apsieiti, dar pagalvosiu, kaip čia ir ką, o, be to, galima ir nuo strazdo pradėti: kad ne vieta jam namuose gyventi, gal jį reiktų miške kur paleisti, prieš tai su suvirinimo aparatu skylę išpjauti, reiks dar gerai apie visa tai pagalvoti.
Ką čia galvoti, ką galvoti, mąstė Antanas, gyvenimas eina, aš narve sėdžiu, jau greitai jame nebetilpsiu, o vis galvoju, juk štai žmonės pro langą praeina, ir vaikai, ir šunys, ir katės, kiek gyvenimų pro mane, kiek likimų įvairiausių pro akis praslenka: kaip daiktas, taip istorija, visa biblioteka neperskaitytų apmąstymų, minčių, išgyvenimų. Ir kiekvienas vis kitas, nėra tokio pat nei vieno; kaip surėdyta, kaip sutvarkyta! Ar tobulai, ne man spręsti. Gal ir gerai - jei visi būtų vienodi, tada – vienas sprendimas, vienas viskam atsakymas. Bet, kita vertus, kokia monotonija, kokia nuobodybė. O dabar įvairovė. Kas geriau? Ne man spręsti. Ir kito kaip aš tokio daugiau jau nėra, vadinas, kažkokią paskirtį man lėmė likimas, tik kokią, kaip atspėti?
Mano draugas buvo kvailas. Mes įnirtingai tvarkėme tą kambarį, kuris atrodė nekaip. Su mumis turėjo būti ir trečias, toks labai apkūnus, bet jis žiauriai nenorėjo tvarkytis, jis apskritai geidė nieko neveikti, ir mintis apie susitvarkymą jam buvo tokia nepakeliama, kad ryžosi bėgti. Nežinau, kaip tai įmanoma išvis, bet jo daugiau nematėme, tad belieka patikėti, jog jam tai pavyko. Registracijoje mums įteikė kempinę, ant kurios buvo užrašas unikalu, tai reiškė, kad sutvarkėme patalpą nerealiai, ir dar raktą be jokio pakabuko ar net žiedelio. Tik vieną, bet mes vis tiek buvome laimingi, jog turėsime puikiai sutvarkytą kamerą, be to, galėsime patys ją rakinti. Kaip neįtikėtina tai turėjo atrodyti kalėjime, beveik kaip sapnas. Bet tai ir buvo sapnas.
Toks ryškus sapnas, neva turiu draugą. Gal tikrai labiausia, ko man reikia, tai turėti draugą. Juk mama ar Marytė, net nežinau, kaip ją vadinti, nėra man draugė tiesiogine prasme. Taip, ji mane myli, rūpinasi, kartais pašnekina, bet ji nėra tas žmogus, kuriam galiu atsiverti. Iš tikrųjų, niekam negaliu atsiverti, nemoku, nes nežinau nei pats, kas esu: lyg ir žmogus, bet nekalbu, lyg ir paukštis, bet mąstau, kažkokia velniava. Bet tikiu, kad yra pasaulyje tokia siela, kuri būtų artima, kuri suprastų mane ir kurią aš taip pat suprasčiau, nors, regis, ir visus praeinančius pro mano langą gebėčiau suprasti, tik kad jie sustotų, atkreiptų į mane savo žvilgsnį, kupiną meilės, o ne pasibjaurėjimo.
O gal tai nebuvo sapnas? Gal priešingai – tai, ką mes laikome tikrove, yra sapnas? Juk negali tikrovė būti tokia atstumianti, nemaloni. Kaip atskirti, kada mes sapnuojame, o kada iš tikrųjų gyvename? Gal tikras gyvenimas vyksta sapne ir mes niekada nemirštame, tik persikeliame iš vienos vietos į kitą, skraidome arba krentame, susitikinėjame su mums nepažįstamais žmonėmis, gebame atlikti neįmanomus dalykus? O tai, ką vadiname realybe, vyksta mūsų sapne, ir mes tariamai mirštame arba gimstame, nors iš tikro nieko panašaus nevyksta, ką?
Juozapas vėliau grįžo namo nei įprastai, Marytė jau laukė virtuvėje žvakę uždegusi ir pripildžiusi vyno taures.
– Kokia proga? – paklausė, audamasis batus.
– Antanui šiandien sukako trisdešimt treji, – pasidžiaugė Marytė.
– Tik pamanyk, tikras vyras, – pasigrožėjo narve tupinčiu strazdu Juozapas.
– Tu šiandien vėlyvas, – švelniai papriekaištavo Marytė.
– Nepyk, brangioji, kranas pasitaikė labai užrūdijęs.
Vakaras praėjo meiliai bešnekučiuojant ir visai nekreipiant dėmesio į susigūžusį narve jubiliatą.
O kaltininkas kaip visada galvojo, galvojo, kad štai jau tiek metų tęsiasi jo košmaras, gyvenimas tikrai negalėtų būt toks žiaurus, tai viso labo sapnas, tikrą gyvenimą jis patiria, kai užmiega. Štai vakar buvojo Brazilijoje, ir kokia ten visai šalia anakonda prašliaužė, gerai, kad jis nesukrutėjo, tai ji jo nepastebėjo, o ar būtų galėjęs pajudėti, juk jau daug metų to daryti negali, taip suaugo jo kūnas į narvą, taip įsirėžė į metalą, kad net sparnai sunyko ir liko tik mentės.
Galvojo, tuoj baigsis košmaras, tuoj baigsis, juk jeigu esu paukštis, tai esu jau per senas, o jeigu žmogus, tai irgi negali tęstis be galo. Košmaruose visi miršta, o gyvenime vėl būsiu kažkur: jei ne Brazilijoj, tai Indonezijoj, jei ne kalėjime su draugu, tai ir ne narve vienas.
Taip galvojo ir kibirkščiavo. Kibirkščiavo, o naktį užgeso.