Mėlyna pieva

 
Gal netyčiom dažus pavasaris papylė,
Pamėlo pieva po nakties žydrai žydrai.
Žiūri ir netiki – argi žolė pražydo
Žibuoklių akimis kaip Nemuno šlaitai?
 
Ne, ne žibuoklės, jos miškely liko,
Lauko našlaitėlės glaudžias prie namų,
Liūdna būtų augt tankynėj miško,
Niekas nepažvelgtų mylinčiu žvilgsniu.
 
Sako, gėlei, želmenėliui ne vien saulės reikia,
Ne tik dirvonėlio ir gaivaus lietaus.
Pats mažiausias žiedas galbūt kartais laukia
Spindulio šiltesnio iš širdies žmogaus.
 
 
skroblas