Kiek beturi prasmės,
Jei prie ilgesio neviltį glaustume?
Lopinių lopiniai išjuokimui yra pasmerkti,
Kai blausiu sidabru praeitis išsipylė į plaukus.
Kiek reikėtų medaus,
Kad vienatvė nebūtų karti?
Užsižaist, užsimiršt,
Kai abu pastayti prie sienos?
Kai subliūkšta maiše
Iki šiolei nešta patirtis?
Ir staiga dovana —
Šukė saulės puokštelėj purienų,
O dar žodžių šimtai
Lyg nebuvę lig šiol ištarti...
Gal tylėt paprasčiau
Ir tiesiog debesynus lydėti,
Ir klausyt vieversių,
Kai jausmais užsipildo erdvė?
Prie manos nevilties
Pabandyk savo ilgesį dėti —
Viskas baigsis juokais,
Tik veidai drovumu užsiplieks.
Ar prarasim ką nors?
Smėlio laikrodžio indas tuštėja,
Tuoj užriš mums akis
Ir burna nepabaigs gal skiemens.
Aš gailėčiaus labai,
Jeigu būtum dabar neatėjęs
Ir juodos nevilties nepradėjęs su ilgesiu semt.