Abra kadabra, arba mityba (II)

Šiais laikais žmonių maisto racionas įdomus –
valgome mėsą ir ją auginančius hormonus:
laikmetis gyvulius auginti dirbtiniu maistu –
žmogui paliko misti augalėliu „natūraliu“.
Hormonų, chemijos gaunam iš gyvulių mėsytės,
jeigu negali užsiauginti karvutės ar kiaulytės ir
nieko nelaimi tie, kurie vadina save vegetarais –
žali lapeliai taip pat prisotinti chemikalais,
kodėl vaikučių onkologiniai skyriai pilni,
nes jų jauni kūneliai kovoti su chemikalais per silpni!
Suaugusiųjų onkologinis centras ne ką tuštesnis –
jų poreikis gyvenimo būdui,
mitybai nesuvaržytas, laisvesnis,
patys nemąstydami, pildo skrandžius tuo,
kas vitrinose gražiai sudėliota
ir viliojančiose pakuotėse dailiai supakuota.
Važiuoja iš Europos obuoliai žali, raudoni, geltoni,
tačiau kodėl tokie blizgantys vaškiniai, nevystantys ir glotni
ir kirmelytės nemėgsta taip, kaip augintų Lietuvoje,
nes vargšės paskęsta europinėje chemijoje.
O jau tropinių vaisių nors vežimu vežki:
čia nors kilmės šalis nesumeluota ir aiški.
jei chemijos – virš ribos: vienas
ar du nepakenks per savaitėlę,
juk nepamiršti nulupti žievelę ar lupinėlę.
Daržovėmis didžiuojasi Olandija, Ispanija, Lenkija –
jų prekės konkuruoja su Lietuva ir balandžio pirmąja,
ypač Halės turguje ieškai sąžiningiausio prekeivio –
parašyta „Lietuva“ ir netardysi it kapralas kareivio.
Olandijos salierų stiebai guli, kaip paršeliai nupenėti –
lietuviški stiebeliai žali, liekni ir į puodą nėra ką dėti.
tad ir perki sultingesnius prisotintus kažkuo –
esi žmogus ir susitaikai su viskuo!..
Rena