Nesu aš daiktas, bet liepsnoju aiškiai,
Nesu šaltinis, trykštantis prie kelio,
Nevalgo niekas mano gelsvo laiško,
Suglostyto į apvalią tūtelę.

Aš daug galiu — išaugu netikėtai
Ir pavirstu į siautėjantį džiną,
Nors mano rankos lengvos ir nekietos,
Bet niekam nieko žemėj negrąžina.

Išmokite iš manęs saikingumo —
Tiktai tada nebirs nuo sienų tinkai —
Ir neliūdėsit vieniši suglumę,
Ir nereikės sudegusiems paminklų.

Jūs manęs nevaržykit plieno vamzdžiais,
Neuždarykit į metalo kolbą,
Tada aš nesidraskysiu akivaizdžiai,
Jūs neraudosit nuo manęs apstulbę.

Ir dykumoj, ir šiaurėj manęs reikia —
Suminkštinu ir mėsą, ir daržoves,
Su tais aš visad, kas gyvena taikiai,
Lobius su manimi jie susikrovė.

Senovėje, kol manęs nemokėjo
Įaudrinti ir iš gelmės prikelti,
Susirgdavo nuo šalčių ir nuo vėjų
Ir mirdavo niekuo nenusikaltę.

Mane kaip Deivę šlovino ir gerbė,
Net vaidilutės gražios ir santūrios,
Jaunystę jos aukojo mano garbei,
Su manimi šviesesnę buitį kūrė.

Ir jei mane netyčia užgesinę
Išeidavo kitur ieškoti lauko,
Jiems iš aukštai ne tik dangus grasino,
Bet ir kiti pavojai sunkūs laukė.

Neleiskit man išplisti, įsisiautėt,
Kai vėjai mano drapanas vėsuoja —
Tada ryju ne tik namus su aukštais,
Bet ir laukuos brandintą vasarojų.

O jei mane į dubenį įkelsit,
Kur parako dalelės bos supiltos,
Didžia jėga sparnus lengvus išskleisiu
Ir užgesinsiu ilgesį ir viltį.

Spaudimas mano dvasią atgaivina —
Net vandenynų storo dugno uolą
Suskaldau aš lyg padavimų džinas,
Išsiveržiu vidaus ugniniais šuoliais.

Aš įveikiu storiausią žemės plutą
Ir kalnuose lava raudona liejuos —
Teku pakalnėn, kur gyvybė kruta,
Apie mane pasaulis suanglėja.

Ir jei nespėsit pasitraukt nuo tako,
Į pagirias mieguistas įsivėlę —
Sukniubs pasaulis liepsnose apakęs,
Beliks iš jūsų pelenų krūvelė.

Aš kosmoso platybėm veržliai joju,
Kur trinas dujos debesynų spiečiais,
Ir iš gelmių tirštų išsivyniojus,
Siunčiu pasauliams išganingą šviesą.

Gyvybė iš manęs išmoko meno —
Iš lėto degti ir mane priimti,
Tik iš manęs ir su manim gyvena,
Pavirtusi į Dievą ir į Mintį.

Aš ir gyvuos, ir mirusiuos įaugus —
Kartu su jais pasaulį šį globoju,
O po mirties — neprietelis ar draugas —
Smilkstu duobėj be ženklo, be pavojų.