Šiąnakt leiskim išbrinkt
Susiglamžiusiom savo teorijom,
Susiverpt į gijas,
Ką punktyrais užrašė lietus,
Be jokios atgailos, 
Kad besotiškai lūkesčius krovėmės
Ant naiviausios vilties
Ir jinai atlaikys - neuždus.
Atsigniaužkim galop,
Ateities išlukštenkime paslaptį.
Drįsiu lošti va bank,
Nors šešėlis - su velnio ragais.
Čia, po odos šilku,
Gyvastis pulso ieško, neranda ir blaškosi - 
Ji negali atleist
Ir nenori, nemoka paleist.
Ribos laksto drūzgais,
Nes pavasaris tam, kad susprogtume.
Jau pasruvo upe
Gaivalingi gyvi vandenai.
Prasilošiu bet kaip - 
Nors loto, nors kauliukais, nors kortomis - 
Išsisukt nepavyks,
Kad ko nors iki šiol nežinai.
Aš imu už ragų,
Kedenu šiurkštų plauką, įsisiurbiu.
Pilnos liaukos nuodų,
Pilnos šaknys ir šakos sulos..
Atbundi ir matai,
Kad iš vakar jau nieko neliko - 
Po lietingos nakties
Takas baigia žole apsiklot.
Nelabai įžiūriu - 
O kieno tie ištįsę šešėliai?
Daug praėjo dienų,
Ką supau glėbyje, užmiršau.
Užsivertus žiūriu,
Kaip aukštai mes viršūnę iškėlėme!
Štai visa paslaptis - 
Tiek laimingi, kiek esam ne sau...