Kaip gerai, kad jausmų 
Neišeina lengvai suvaidinti,
Išdžiovint, iškratyt,
Užsigydyt - lyg nieko nebuvo.
Gyvesni, nei gyvi,
Jie nuspalvina gimstančią mintį,
O ropliai rūškani
Turi progą pažinti lėktuvą.
Pasakyk, ar skridai?
Ar svaigai? Ar tau užėmė kvapą?
Ne? Drovu pripažint?
Neatėjo, matyt, šitas laikas.
Ir kibus ilgesys
It šikšnosparnis sieloje plakasi,
Lyg skubėtum kažkur,
Bet neleistumei sau pats išeiti...
Visuose sapnuose vis tas pats - 
Į kiekvieną membraną atsimuša aidas.
Pasiklyst nevalia - 
Nesuspėsi į sutartą vietą.
Tik nedrįsk pamanyt,
Kad tikėjimu gali būt žaidžiama.
Jei kvieti, ateinu,
Kad nuo taško vėl viską pradėtume.
Aš tikiu, kad gali
Šitaip garsiai skambėjęs įaudrinti,
Jog aš ryžčiausi šokt
Be atodairos nors ir į prarają.
Kuo gi skiriasi būvis dabar
Ar skaudėti, ar skaudinti,
Kai iš stuobrio pajuodusio
Sulą regi sodriai lašančią?
Kaip gerai, kad jausmų
Neišeina lengvai suvaidinti -
Turi vykti kažkas panašaus
Į lig šiol neregėtą stebuklą.
Ateini į užgesusį rudenį,
Atrandi ten žaliuojančią mintį
Ir po oda įdiržusia - 
Norą gyventi nekuklų.