Kiek galima kalbėti apie rūką,
Apie sielvartą, liūdesį ir gėlą?
Gal užsidėti margą juoko peruką,
Kuris paslėptų sumaištį sieloj?

Sieloj, kuri dega kaitria ugnimi,
Kuri negali rasti ramybės.
O juokas išėjo. Liks su manim
Viltis, lašanti nuodingais syvais.

Viltis, kurią paliko indo dugne,
Viltis, kurią taip lengva prarasti.
Praeities siluetai aplinkui mane,
Jų eilė driekiasi iki pat Žemės krašto.

Paslapčia pažiūri mintis baikšti,
O po to tyliai tyliai užmiega.
Tik sieloj dar daužos pilna sumaištis,
Prasikalusi pro pilką užmaršties sniegą.