Išpažintis

Žvaigždėtas dangus, priešaušrio migla, takelis per bundančią pievą,
kylantis saulės diskas, vakaro gaisai, pavasariniai debesų kamuoliai
žydrynėje, beržo sruoga, besisupanti vėjokšnyje, moters akių bedugnė —
tylintys, bet kiek daug sakantys savo tyla, tik sugebėk ją sugerti ir
nuostaboje  apsvaigti laisvės akimirkoje, tapti panašiu į juos — bekalbiu
liepsnojančiu šiurpulingu gyvybės jauduliu. O gal tai ir yra žmogaus,
kaip asmens, metafizinė laisvė — išsivadavęs iš kalbos vergijos grandinių,
pradedu pavydėti TIEMS, kurie yra mano Aš nelaisvėje, kas mirksnį
įžodinu bekalbį sielos jaudulį, nesuvokdamas, kad žvelgiantys į mane —
absoliučiai KITI, ir Jiems mano laisvės troškulys nė motais. Žodis —
visuotinybės alfa ir omega, juslumo trintukas — geismingo stygiaus
kamšalas sutramdo, apramina gyvybės virpesius, tampu šeimininku to,
kas man nepriklauso ir niekaip negali priklausyti, įžmogina absoliučią
Nežinią. Nesu ir kalbos šeimininkas, ji man duota kaip geismas, ją įsisavinu,
tapdamas geismo ir kalbos vergu. Gyvybė, kaip individualios formos
medžiaginis pradas — Nežinios vergijoje, trokštanti išsivaduoti iš jos pančių
ir tapti Nežinia... o ir mano siela tėra Nežinios virpesiai, Nežinios jaudulys
medžiaginiame gyvybės branduolyje... esu klaustukas Nežinios galybėje.
ESU, o tai didinga ir neginčytina mirtingojo stovėsena Nežinios akistatoje,
nesistengiantis jos pavergti... visada prisimindamas, kad Žodis — mano kaip
žmogaus pradžia. Šiurpulingu jauduliu iš gilumų ataidi Salomėjos eilėraščio
„Akmenėlis turi šaltą širdį“ eilutė, tiesa, pakeistu vienu žodžiu: „skurdi“
į „tyli“ — Aš tylus — tylesnis už rugienas... pirmasis Kristaus palaiminimas
sunkiai suvokiamas šių dienų žmogui: Palaiminti beturčiai dvasia“,
šalta akmenėlio širdis žmogiškiesiems lobiams, bet išsaugantis Kūrėjo dvasią.
Favete linguis, tai reiškia – patylėkite, nes tyla yra bendravimo su Dievu ir
prasmių suvokimo laidas. (Aleksandras  Žarskus)
 
 
 
 
Ražas