Senbernį Vincentą Vargelį gyvenimas mieste pagaliau visiškai įstūmė į neviltį, tad daug negalvojęs jis nusipirko kaime namą ir persikėlė į jį gyventi. Deja, laisvo laiko ten buvo akivaizdžiai per daug.

– Ot, imsiu sau ir pasigaminsiu bombą, – nusipirkęs knygutę „Pasidaryk pats“, tvirtai nusprendė Vincentas Vargelis. – Geriausia būtų atominė – tada visus kaimynus patraidinčiau, tik kur prisikasti tiek urano? Et, gerai bus ir paprasta, bile tik garsiai bumbtelės.

Senbernis paskubomis pervertė knygelę. Deja, jos turiniu teko gerokai nusivilti, kadangi apie bombą nebuvo net užuominos. Nuotaiką ypač pagadino užduotis „Pasigaminkime laktelę“, priminusi tuos asmens orumą žeidžiančius laikus, kuomet teko pasaulį stebėti pro grotuotus langus. Tiesa, tikrąjį plėšiką vėliau pagavo ir Vargeliui dorą vardą grąžino. Bet tik vardą, o ne tai, ką labiausiai brangina moterys. Persiutęs lyg koks liūtas, pensininkas tą puslapį negailestingai išplėšė, gi į skyrelius „Kilnojamas tualetas jūsų keturkojui“ arba „Lesyklėlės gandrams“ nė nesureagavo. Bet žmogėnas nenuleido savo auksinių grėblių (žinant jo antisugebėjimus, tas galūnes pavadinti rankomis man neapsiverstų liežuvis) ir nepalaidojo vilties atkasti informacijos apie sprogmenis. Kadaise Vincentas buvo girdėjęs apie paslaptingą firmą „Bomba records“, todėl susirado telefonų knygą ir iškasė jos numerį. Deja, ir čia Vargelio laukė ne pyragai – mat ši firma kažkodėl gamino ne sprogstamuosius užtaisus, o tik jų garsą – įrašinėjo audiokasetes. Išgirdęs apie pastarąsias, senbernis dėl viso pikto pasiteiravo, ar tos kasetės niekaip nesiejamos su kasetinėmis bombomis? Tačiau vietoje išsamaus atsakymo pašnekovas Vincentą pasiuntė labai labai toli. Ir, kas pikčiausia, rusišku matavimo vienetu, tuo, kuris ant ko nors kartais didžiai supykus padedamas.

– Štai tau ir valstybinės kalbos įstatymas! – kiek apsiraminęs nuo tokio netikėto akibrokšto panosėje suburbuliavo įžeistasis. Kad ir kaip pasibaigė paskutinysis pokalbis, tai neatbaidė persikvalifikuoti į diversantus pasiryžusį Vincentą. Palengva galvon ėmė smelktis vaikystės prisiminimai, kuomet jis su kitais bendraamžiais iš nugrandytos nuo degtukų galvučių sieros pasigamindavo visai neprastas bombeles. Tiesa, tuomet jos tikdavo nebent kokius senelius pagąsdinti ar mergaites praklykinti. Tačiau keliskart padidinus galingumą, sprogmuo, anot senio, galėtų daugiau naudos atnešti. Nieko nelaukęs, Vargelis išsiruošė parduotuvėn. Kaip tame rusų filme – „Išėjo degtukų“.

Grįžęs senbernis ilgai ir nuobodžiai skuto nuo galvučių sierą, bėrė ją į iš kažkur atsitemptą vos ne metrinę nuo karo laikų užsilikusią gilzę, anksčiau naudotą įrankiams susikrauti. Galop, kai darbas buvo baigtas, nagingasis meistras pradėjo mąstyti, kur tą kiaulę pakišti, t. y. bombą susprogdinti.

„Galiu pakelti į orą Zigmo Klumpės šuns Meškio būdą kartu su josios gyventoju“, – sugriežė dantimis pensininkas. Jis jokiu būdu negalėjo pamiršti, kaip tas prakeiktas bandšunis neseniai savo ryklio dantimis viengungio kelnes akimirksniu „performavo“ į šortus. Mat įkaušęs Vargelis tamsoje sumaišė kiemus – matyt, ne laiku atsakė „autopilotas“. O kokie randai sėdmenyse liko! Kaip juokavo Vincentą lopęs chirurgas, pagal dantų įspaudus bet kuris paleontologas iškart atkurtų šuns fotografiją, net jei tas keturkojis būtų evoliucijos sunaikintas. Taigi, keršto objektas buvo surastas, tačiau senberniui rūpėjo didesnis efektas.

„Mat jį šunys tą šunį“, – nusprendė bombos kūrėjas, vos tik jo galvon toptelėjo mintis apie žvejybą. Ir nors ežeras tyvuliavo visai pašonėje, viengungis jame beveik nežvejojo – velniškai tingėdavo pasikasti sliekų. O per tą jojo tingumą kastuvo nemačiusi žemė virto mažne į akmenį.

„Tai va. Tos padirbtos bombos pagalba nušausiu du zuikius – ir žemę supurensiu, ir sliekų prisirinksiu“, – didžiuodamasis savo išmone kūrė planus Vincentas. O tam, kad kuo didesniame plote susiskvarbytų žemės paviršius, sprogmeniui jis išrausė duobę vos ne sulig savo ūgiu. Paskui benzine suvilgė virvutę, turėsiančią pasitarnauti vietoj Bikfordo šniūro, ir ją padegė. Deja, įžiebus galą, liepsna akimirksniu nušuoliavo bombos link. Vargelis dar tikėjosi pasprukti, tačiau netikėtai pajuto lyg kas mietu būtų tvojęs per kramę. Prieš akis atsivėrė reto grožio planetariumas...

... Atsikvošėjo Vincentas baltuose pataluose, visas sutvarstytas į vikšro kokoną. Šalia savo lovos jis išvydo kaimyną Zigmą Klumpę.

– Žinai, kaimynėli, ant parako statinės gyvenai, – vos išvydęs beatsimerkiančias senio akis prabilo Klumpė. – Niekas net neįtarė, kad tavo darže toks sprogmenų arsenalas nuo karo laikų gali gulėti. O jau kad nugriaudėjo! Baisiau už bitlų būgną. Kaimynai tik galvomis kraipo – kodėl tas arsenalas nei iš šio, nei iš to sprogo? Nors kita vertus, ko čia stebėtis? Juk ir ant sienos kabantis neužtaisytas šautuvas kartais iššauna.

Vincentas tik klausėsi ir nieko nesakė. Negi išklosi visą teisybę?! Tuomet tikrai į durnyną įkištų.

– Taaaip... – tęsė Klumpė. – Kaimynams aplinkui šibos išbyrėjo, o tave ugniagesiai iš mano kamino ištraukė. Tau bent langų stiklinti nereiks, – pridengė ranka beišsivėpiančią bučiuoklę, – o mes priversti į stikliorių kreiptis.

– Nepyk, kaimynėli, ir kitiems pasakyk, kad nepyktų, – nedrąsiai išlemeno viengungis. – Grįžęs namo su visais atsirokuosiu. Turiu už pečiaus juodai dienai pasislėpęs.

– O kas tavęs ko prašo? Negi tu dėl to kaltas? – ranka numojo Zigmas Klumpė. – O kad jau užsiminei apie savo namus, pasakysiu štai ką: dvi pusplytes anapus ežero iš tavo namo terado. Taip kad spręsk dabar: arba pas mane glauskis, arba teks gyventi po skėčiu. Gi vietoj sklypo prasivėrusioje duobėje jau vandens atsirado ir karosai veistis pradėjo. Pavasarį pažvejosim – tau tereiks sliekų prikasti.

Čia Vincento Vargelio sąmonė ir vėl užgeso...




Voldemaras Zacharka