Skaudu, kai aukštos eglės vėtroj lūžta,
Skaras žaliąsias bloškia prie šalies,
Kur kraus kranklys jaunikliams saugią gūžtą,
Kur voverės skujas prinokusias aižys?
 
Tiesus kamienas, kaip styga nutrūkus,
Ranka užgavus, neskambės daugiau.
Norėtųs šaukt, kad per anksti pargriuvo,
Tik mano šauksmo neišgirsti jau.
 
Skaudu, kai virsta medžiai vėjo gūsy,
Tiktai pasauly būna dar skaudžiau,
Kada jėgos savy žmogus neturi,
Mylėt ir saugot, kas užvis  brangiau.
 
Mylėt Tėvynę, kalbos jos neišduoti,
Neatsiklaupt prieš valią svetimų,
Tautos garbės kaip kelnių neparduoti
Už kapą grašių, atsainiai numestų.
 
.................................................
 
Nulaužto medžio daugiau neatgaivinti,
Neatgaivint lelijos nuskintos...
Politikai, Seimo politikai, ar girdit,
Neparklupdykite iš baimės Lietuvos!