Sugulėm grečium ir žiūrim į debesis
Tarsi du rąstai, nuklydę nuo sielių.
Jaučiam, kad drybsom be dėkui, be labas,
Savo patyrimo maurais apžėlę.
Gera gulėti taip šonas prie šono,
Kad ir po atskirą mintį bemintijant,
Nesukant plaučių liguistai dėl duonos — 
Nuo praeities iki soties išbrinkę.
Pumpuro miegančio jau nebeglostome — 
Ką tik pajėgėm, gyventi paleidome.
Keistas nuklydusių rąstų šis uostas — 
Galim abudu tįsoti kiek geidžiam,
Kolei banga atsiris ir išjudins
Vieną kurį čia ne grimzti, bet plaukti.
Debesys glosto svajojančius mudu.
Net nemaniau šitos laimės sulaukti.
Ne, nesistversiu švarplėtomis žiauberėm,
Kad pasisavinčiau, kad suturėčiau — 
Turim po krantą, po savąjį kauburį.
Pasiilsėjai? Dreifuokim į priekį.
Gal vėl sugulsime grečium užuteky,
Dangų stebėsim, draugiją įvertinsim.
Ką gi, drauguži, linkiu nesupūti.
Dėkui Likimui — nors dienai suartino.
Man tai — garbė, net, sakyčiau — malonė
Grimzti būty prie prasmes jau supratusio.
Tolsta nutolsta gal rąstai, gal žmonės...
Tiek tos bendrystės — primarginti lapai.