Kalėdų išvakarėse

   Artėjant Kūčioms, senbernis Vincentas Vargelis susizgribo, jog Šventei reikia deramai pasiruošti.

Pirmiausia pas kaimynus pasitikslino Kūčių datą. Susižinojęs, jog nevalia tą vakarą valgyti mėsiško, revizavo savo šaldytuvą, iš ten ištraukęs nemažą gabalą lašinių ir sušėręs jį valkataujančiam katinui. Ūsuotasis, matyt, liko labai patenkintas, nes visą savaitę nė minutei nesitraukė nuo viengungio durų. Kad nereiktų pareinant namo į viršų riesti nosį, Vincentui noromis nenoromis teko laiptinėje pastatyti ir dėžutę su smėliu.

Šventės dieną Vincentas iškart puolė ruošti valgius: į užpernykščius sūdytus grybus pripjaustė svogūnų, susmulkino parduotuvėje pirktą perkarusią silkę. Kadangi senbernis kulinarijos paslapčių nežinojo, tai kalėdaičių pasidarė iš riestainio, jį supjaustęs mažomis skiltelėmis. Nedrįsdamas ko nors paklausti ir abejodamas, ar tiks Kūčių stalui, Vargelis dėl viso pikto išvirė dešimt kiaušinių ir juos išmargino. Po to viską išdėliojo ant stalo, prisėdo atsipūsti ir, grožėdamasis valgiais, apsiseilėjęs ėmė laukti vakaro.

Staiga kad pašoks vos ne iki lubų. Eglutė! Kaip jis galėjo pamiršti tokį svarbų Kūčių atributą! Vincentas strimgalviais puolė pro duris, vos neparbloškęs kaip tiktai po juo gyvenančio kaimyno. Šis, beje, jam ir pagelbėjo: mat abu su žmona kaip susitarę parnešė vaikučiams po eglutę, taigi antroji tapo jiems nebereikalinga. Per skubėjimą užmiršęs net padėkoti, Vargelis suvokė, jog eglutei reikia stovo. Realiai įvertinęs savo neeilinius gabumus, viengungis suprato stovą taip greitai nepasidarysiąs. Tada atsitempė iš rūsio laužtuvą ir grindyse ėmėsi kalti skylę. Per grindlentes laužtuvas pralindo kaip per sviestą, tačiau skylė Vargeliui pasirodė negili, ir jis su dviguba energija ėmėsi doroti betonines grindis. Staiga laužtuvas, ištrūkęs iš rankų, dundėdamas prasmego nežinion, o grindų skylėje sužibo kaimyno ir visos jo šeimynos didžiai išsprogusios akys, tarsi sulaukusios stebuklingo Marijaus apsireiškimo. Būdamas itin gerai išauklėtas, Vincentas pro skylę į dangų žiūrintiems susivokė palinkėti linksmų švenčių ir geros kloties. Kaimynas, pagaliau atsitokėjęs, atsakė, jog viengungis pasveikinti galėjo nebūtinai taip originaliai, pavyzdžiui, kad ir paskambinęs telefonu. Neturėdamas laiko leistis į diskusijas, Vincentas užblokavo šj „videokanalą“, įkišdamas į skylę eglės kotą. Medis svirduliavo tarsi girtas, tad Vargelis jį virvėmis pririšo prie šildymo vamzdžių, o ant virvių sukabino girliandas. Papuošęs eglutę iš seno vatinuko išpeštos vatos gabalėliais, o vietoj viršūnės įstatęs žieminę kepurę atlinkusia ausim ir nubraukęs nuo kaktos prakaitą, senbernis laimingas sėdo prie šventinio stalo kiaušinių kapoti.

Voldemaras Zacharka
VoldZak