Prigludo prie kelmo žibuoklių puokštelė.
Nuo šalnos gal senasis užstos?
Gležnus žiedus baltoji be gailesčio gelia,
Sunku laukt šilumėlės dienos.
 
Žalia samanėlė priglaus tartum sesė
Dantytos žiemos iškarpytus lapus,
Skylėtas dar miškas, dar pumpurus slepia
Palinkęs lazdynas, berželis baukštus.
 
O kelmui tai kas, prisimins seną laiką,
Kada buvo stiprus ir dar medis šaunus,
Kai kėlė šakas ir iškeltas jas laikė
Per pačius neramiausius, ilgiausius metus.
 
Paglobos žibuoklėlę, malonu juk ir kelmui,
Jeigu dar reikalingas esi,
Nesvarbu, kad žievė samanota, jei švelnią
Saugai prigimtį savo širdy.