Ir atrodo, grįžtu vėl palaukėm
į tenai, kur nusinešė dieną naktis,
kur žvaigždė benubundanti laukia,
kada skliautas pajuodęs pragys.

Kada kris vėl žvaigždynų sidabras
į akis ir į delnus nakčia,
kai šešėliai su sutemom kalbas,
ilgis tų, kur išėjo iš čia.

Negrįžtu, o sugrįžti norėtųs,
dar pabūti giesmėj, gal raudoj,
kad skliautų tau mojuojantis rėtis
virstų delnu ir vestų namo.

Ar pareisiu savęspi paklydus,
ar klajosiu it vėjas laukuos,
nes jau niekas, oi niekas nelydi,
nors dar rūką it draugą vejuos?