Labai sunki — kaip šlapio molio gabalas —
Į karsto lentą nepadoriai trinkteliu
Tiesiog garsu, kuris it žodis atbulas
Prasmės neatneša, bet verčia galvą kinktelėt
Net ir tada, kada sutikti nežadi,
Kai nenorėjęs instinktyviai krūpteli.
Juk man reikėjo išvilioti pažadą,
Kad kažkada tu dėl manęs atbusi,
Kad pastebėsi esant, egzistuojant,
Atsainiai mesi apčiulpytą kaulą,
Nors netupėsiu nuolanki prie kojų — 
Ne tam gimiau, ne tam tiesi užaugau,
Tačiau regėsi, akys kaip sužybsi
Lyg atšvaitais aistros ar dėkingumo,
Duksliam pavidale nuo rūpesčių suklypusiam — 
Tik pelenai. Nei kibirkšties, nei dūmo...
Nors pabandžiau. Ištraukiau gyvą judesį,
Išprovokavusi ir net šiek tiek suerzinus...

O kokios žemos būna karsto lubos — 
Į jas, deja, tik šlapias molis beldžiasi.