Diena prasidėjo įprastai: šuo, laukas, dušas, kava, sumuštinis, brūkšniai ant veido, švarkelis, sijonas.
Iki.
Iki.
Darbe apsižiūrėjo, kad pamiršo telefoną. Bet, ai...
Spausdino, tvarkė popierius, atsakinėjo klientams, šypsojosi, suposi kėdėje, mėtėsi žodžiais, žvilgčiojo į laikrodį. Laikas strigo.
Per pietų pertrauką užsimanė saldumynų.
Nusipirko torto gabalą ir godžiai jį kabino.
 — Trūksta desertų, - bandė juokauti bendradarbė.
Ina negirdėjo. Kūnas salo.
 — Žinai, jaučiuosi taip, lyg pilnatvę į save kimščiau, ne kalorijas, - pasakė ir susijuokė.
O baigusi pridūrė:
 — Dabar jau ir mirti galiu. Esu laiminga.
Nejuokavo. Taip jautėsi.
 — Tau gerai: vyras geras, vaikai geri, - atsiduso kolegė.
 — Šuo geras. Viskas gerai.
Abi stovėjo prie veidrodžio ir dažėsi lūpas.
— O kaip taviškis? – Ina paklausė tik dėl to atsidūsėjimo, iš mandagumo, svetimi gyvenimai, ir dar šeimyniniai, jos nedomino. Ne itin domino ir savas, kas gali dominti, kai viskas pareiga: vyras, vaikai, virtuvė, diena, naktis, šnekėjimas, tylėjimas, rimtai galvojo, kad turėjimas yra neturėjimas. Savęs.
 — Nieko neuždirba, - atsakė kolegė, - mat jį galas, kad neuždirba, užtenka tų pinigų, bet depresuoja, - įsikibo Inai į parankę, pridūrė, - depresuoja, net valgo mažiau negu mes, kojinių naujų nesimauna, taupo.
Nieko ypatingo. Kiekvieną dieną tas pats apie tą patį.
 
Namo neskubėjo.
Vaikščiojo parduotuvėje, dairėsi į veidrodžius, prisirinko daiktų, gal ir reikalingų, bet nebūtinų, pamačius tortus, vėl nesusilaikė, nusipirko marcipaninio su braškėmis ir pasimėgaudama laižė.
Neskubėjo.
Kuo vėliau grįš, tuo mažiau chaoso ras.
Vyras jau bus pagaminęs vakarienę: aišku, ką jis pats labiausiai mėgsta, ką nors iš vandens gyvių arba iš mėsos, vaikai, paruošę pamokas, dyrins į kompiuterius, šuo pavedžiotas, pašertas, paglostytas, snūduriuos savo guolyje, o ji galės nusispirti aukštakulnius, nusižiovauti, pasiraivyti, oi, kaip pavargau, ta monotonija, tie darbiniai lia lia, oi, kaip nuobodu, jis perbrauks jos klubą arba pakštels į ausį, pakaušį, gal petį, na, kur nors. Tik ne į lūpas, staiga paspringo oro gūsiu.
Ne į lūpas.
Jeigu būtų apklausa, kada vyrai nustoja bučiuoti į lūpas, įdomu, kaip atsakytų, pagalvojo, išėjus iš parduotuvės ir dairydamasi autobuso.
Bandė pati atsiminti. Nepavyko.
Kada vaikai pradeda sakyti, nu ir nusišneki.
Kada?
Neprisiminė.
Pastovėjo stotelėje. Pastovėjo. Ir patraukė į parką.
Parke judėjo senukai, moterys su vaikų vežimėliais, šunys su šeimininkais, kai kurie ir vieni, žydėjo gėlės, o prie suoliukų spietėsi murzini balandžiai, viliojami senučių trupiniais.
Perėjo pirmyn atgal, ratu, vieną kartą, kitą, paklaususi savęs, ką gi čia veikiu, atsisėdo ant dekoratyvinio akmens, ištraukė skaudančias kojas iš batų ir užsimerkė.
Jautėsi laiminga. Va taip, laiminga. Nuo monotonijos, nuo pilkumos, nuo neskubėjimo, nuo savo nereikšmingumo, ir nuo aiškumo, kad viskas vyksta ir be jos.
Nesvarbu, grįš vėliau ar anksčiau, jos namai funkcionuoja. Jų žmonės ir daiktai jos laukia.
 
Nejuto, kaip prisnūdo. Visur viskas žydi, net tvoros, namų kaminai, jos galva, plaukai – slyvmedžių žiedlapiai, pūstelėjus vėjui, lekia, byra, bet skleidžiasi kiti ir kiti. Žydinti kvepianti įsmunka į savo kiemą, prie savo namo, šypsodamasi išsitraukia raktus, nežiūrėdama rakina, rakina... kilsteli akis – durų nėra, juoda kiaurymė. Raktai skamba rankoj, o durų nėra. Klausia savęs ir klausia, tai kam tie raktai? Kam? Blaškosi, išlekia į gatvę, pereina kvartalą, tikėdamasi, kad papuolė ne ten, kad jos namai kitur. Bet ne. Viskas gerai. Tai jos namas. Tik be durų. Kaip įeiti į namą be durų, klausia ir klausia, bando rakinti orą, bando žengti į kiaurymę, bet kažkas ją stumia atgal. Atgal atgal, visą žydinčią kvepiančią atgal.
 — Nemiegok, moterie, dar apvogs, - seniukas baksi lazda jai į blauzdą.
 — Ne ne, - sako Ina, - šluostosi prakaitą, braukia sapną nuo savęs, kaip tikrą nerimą ir bando susigaudyti, kodėl taip baisu gyventi be durų.
 
Sapnas išjudino, nestabčiodama ir nesidairydama pasuko namų link. Pro autobuso langą matė namus, matė duris, eidama savo gatvele irgi matė duris.
Bet sapnas ir bloga nuojauta kedeno jos ramybę ir vertė spėlioti, o jeigu...
Gal susirgo?
Gal avarija?
Gal išplėšė butą?
Gal gaisras?
Net pasirodė, kad pamiršo užsukti dujas, vandens kraną, pagaliau užrakinti duris, uždaryti langą, išjungti lygintuvą, pagaliau pripažino, kad visiems laikas nuo laiko nutinka kas nors ne itin gero, nekasdieniško, kaip antai kaimynei: nukrito šildytuvas, šimto litrų, ne ant galvos, bet vis tiek kaip tėškėsi, net sienos suskilo, plytelės nulakstė, o jeigu gulint vonioje, va taip, bampt, baisu net pagalvoti. Arba kitos kaimynės mergaitė, gal penkiolikos, išvirto į tatuiruotes ir auskarus, juoduma ir skylės.
Ina nusipurtė, ką su tokiu vaiku daryti: nulupti odą ir naują prisiūti?
Bet šyptelėjo, tai kitiems taip, ne jai. Yra ir ligoninės, ir kapinės, ir ten verda, ne gyvenimas, bet kažkas, ar ji turi apie tai galvoti?
Ne. Ne tas dar laikas. Šyptelėjo ir sulėtino žingsnį, varnos laipiojo ant suvažinėto šuns ir pešėsi viena su kita.
Nusipurtė: ištaškyti gyvūnai kaip išsitaškę žmonės, kuriuos persekioja likimas.
Ina nors žinojo ir tokių, bet stengėsi nežinoti, nežiūrėjo jokių bėdų turgų, laidų apie pamestus ir neatrastus, neskaitė nelaimingų meilės ir gyvybės istorijų. Stengėsi gyventi pozityviai. Ir jai tai sekėsi.
Bet prisiminė tortą, pirmą ir antrą. Sapną. Stabtelėjo, o jeigu tai cukraligė, jeigu tai liga?
Ir vėl. Pajuto, kad vėl nori torto.
Nepaisant nieko.
Na pažadėjo sau nueiti pas gydytoją, išsitirti, bet vos pažadėjo, dilgtelėjo pilvą, ach, ką ji čia, juk tos dienos, tik tos dienos, tai ir tie norai, ir tie nerimai – viskas tik hormonų persirikiavimas.
Išgąstis dingo. Išbluko kaip ir sapnas.
 
Bet vis dėlto suvirpėjo iš džiaugsmo, kai pamatė, kad durys savo vietoje, spyna irgi, o raktai sukasi kaip visada.
Kaip gera turėti duris ir pro jas įeiti, nusiavusi batus, glostė staktą, klebeno rankeną, beveik prigludo it prie gyvo organizmo ir šildė savo kūnu.
Jai tas sapnas jau atrodė toks juokingas, toks juokingas. Be ryšio.
Ir juokėsi.
Iš virtuvės girdėjosi radijas, kaip visada, zyzė šaldytuvas, kambaryje blyksėjo televizorius, iš sūnaus kambario sklido bumpsėjimas.
Kvepėjo čiobreliais ir skrudinta mėsa.
Kol niekas nepasimaišė po kojomis, įsmuko į vonią, palindo po drungna vandens srove ir užsimerkus niūniavo nuo jaunystės įstrigusią melodiją.
 
Laikrodis rodė šešias.
Nusistebėjo, kad taip anksti grįžo: juk ir parduotuvė, ir parkas.
Pravėrė orkaitės dureles – skanus kepsnio kvapas privertė skrandį gurgti.
Vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Ne, tikrai ne šešios, mažiausiai aštuonios. Radijas tai patvirtino.
Šūktelėjo vyrą, vaikus.
Niekas neatsiliepė, radijas užgrojo ilgesingą melodiją.
Ir šuo nepasitiko. Nelyžtelėjo, nebrūkštelėjo uodega kaip visada.
Suirzo.
Alkana. O jie, matyt, prie upės.
Įsisupus į chalatą, dar varvančiais plaukais, prisikrovė lėkštę troškintų daržovių ir godžiai valgė, apžiūrinėdama lakuotus nagus ir rankų odą.
Su arbatos puodeliu susirangė fotelyje, išjungė televizorių, šypsodamasi pavartė naują moterišką žurnalą ir vis, stabčiodama tarp puslapių, galvojo, kaip smagu pabūti vienai. Be pareigų. Be šnekų: kaip sekėsi, kaip tau, o tau, ką nupirkai, ką veikei?
Net išsitraukė dienoraštį, kokį ten dienoraštį – neatvirausi juk tokiame amžiuje, dar perskaitys vyras ar vaikai – paprastą langučiais sudalintą užrašų knygelę, į kurią karts nuo karto, turbūt iš užsilikusio jaunystės įpročio, brūkštelėdavo sakinį, du.
 
Turėti - neturėti. Save. Save?
 
Jau po pusvalandžio jautėsi pažvalėjusi ir atvirtusi į žmogų.
Dar po pusvalandžio, perėjusi visų kambarius, apžiūrėjus daiktus, ieškojus ir neradus nė vieno telefono, nė savo ryte pamiršto, na, gal pamesto, suirzo.
Net supyko.
Kiek galima šlaistytis? Juk temsta. Rytoj vaikams į mokyklą, ir vyrui, ir jai į darbus.
Prilipo prie lango.
Nieko nesimatė. Tik vienas kitas vietinis girtuoklėlis, žirgliojantis į parduotuvę alaus.
Įlindo į treningus, vis burbėdama, vis pykdama, nubėgo iki upės, kur jie paprastai šunį maudo ir žaidžia, dar taku iki treniruoklių aikštelės. Niekur jokio žmogaus. Ne tik savo.
Grįžo.
Namai tušti.
Paskambino į vieno kaimyno duris. Šviesa degė. Laukė.
Skambino. Laukė. Skambino. Laukė.
Nieko. Neišgirdo?
Kitų dviejų kaimynų langai tamsūs.
Vis tiek skambino.
Ir laukė.
 
Vėl sapnuoja?
Visi dingo? Daiktai liko?
Vagys?
 
Bet naktį miegojo. Vyras su vaikais ir šuniu išvažiavo į tėviškę, nedidelį miestelį, už trisdešimties kilometrų. Tik keista, kad taip staiga. Na, bet telefoną buvo pamiršus. Viskas aišku. Anyta vėl pasiskundė mirštanti, vėl sūnelį išsišaukė. Ne pirmas kartas.
Nors, gerai pagalvojus, Ina pripažino, kad ta vyro motina tikrai neįkyri, nesiskundžia be reikalo. Iš viso nesiskundžia. Tik tą kartą, kai nuo aukšto nukrito, ir tą, kai česnakus iš daržo pavogė. Daugiau neatsiminė.
Bet atsiminė sapną. Dingusias duris. Nusipurtė. Kam tuos vaikus išsitempė? Ko jiems ten? Vidury savaitės. Gal numirė? Bandė prisiminti anytos amžių, bet nesisekė, gal septyniasdešimt, ne, daugiau, gal septyniasdešimt penkeri, aštuoniasdešimt tai nebus, akyse taip ir stovi nė kiek nepablukusios rudos kaip kaštonai akys, nušiurę, bet nepražilę plaukai ir kietas kūnas. Nesuglebęs. Ina visai pasimetė, tai gal jai kokie šešiasdešimt ar šešiasdešimt penkeri? Ir ko jai tada mirti?
 
Pusryčių nenorėjo.
Vėl paskambino į kaimynų duris.
Niekas neatidarė.
Nežinojo, ar ruoštis į darbą, ar važiuoti į tą miestelį.
Nuėjus į parduotuvę paprašė telefono, bet, paėmus į rankas, visai pasimetė – nežinojo atmintinai nė vieno numerio: nei vyro, nei vaikų, nei anytos.
Pasipasakojo pardavėjai.
Ta krovė tuščius butelius ir nesiklausė, tik linksėjo galva ir vis pritarė, na, ko nebūna, ko nebūna.
 
 — Kas tau? Sergi? Nemiegojus?
Darbe iš karto pastebėjo, kad Ina ne tokia.
Ji tik kryptelėjo galva, atsisėdo į savo kėdę ir smigo į popierius.
Pagaliau neiškentė ir išsipasakojo:
 — Dingo vyras.
Visos atgijo: vyrai visoms nuolat dingsta, tik vienoms atsiranda, o kitoms – niekada.
Klegėjo, pasakojosi, lyginosi, juokėsi ir ašarojo.
O bendradarbė, su kuria paprastai pietaudavo ir šiaip pasiplepėdavo, kurios vyras šiuo metu mažokai uždirba, šypsojosi ir glostė Inai plaukus:
 — Oi oi, mergaite, tik pamanyk – nelaimė, pirmą kartą vyras negrįžo, o ji jau panikoj. Užsigrūdinsi, po dešimto karto net nepastebėsi, ar jis pareina, ar ne.
 — Ir vaikai, ir šuo, - Ina nečiuopė kolegių piktdžiugos, norėjo patarimo.
 — Ką vaikai? Ką šuo?
 — Dingo. Ir kaimynai.
Niekas netikėjo.
Viena pačiupinėjo pulsą, kita kaktą, visos vieningai nutarė – Inai reikia eiti namo ir pagulėti, išsivirti karštų arbatų, na, gal pasimatuoti spaudimą, išgerti sukatžolės, viena įspraudė į lūpas tabletukę, visos sutarė, svarbiausia, gerai išsimiegoti, čia koks naujas virusas. Kažkuri pasisiūlė net palydėti.
 — Važiuok važiuok, kuo greičiau, dar mus užkrėsi, šiais laikais viskas užkrečiama, - veik stūmė pro duris, užmovę ant peties rankinę.
Nesuprasi iš gerumo ar iš baimės.
 
Ina užsuko į vyro darbovietę.
Darbe jo nebuvo. Niekas nežinojo, kodėl. Vienas skėstelėjo rankomis:
 — Seminaras, o jis turėjo projektą pristatyti.
Ina jautė duriančius žvilgsnius į nugarą: mat, dar viena, vyro ieškanti.
Ir pliūptelėjo toks pyktis, kad net susirietė, kaip jis taip galėjo, kaip. Žeminti ją. Niekada jam nedovanos: sunku parašyti raštelį, paskambinti į darbą.
 
Mokykloje vaikų nebuvo.
Ir dukters, ir sūnaus auklėtojos nuoširdžiai aiškino, kad apie vaiko neatėjimą tėvai turi pranešti. Tokia tvarka.
 
Į namus nevažiavo.
Sulaukė autobuso ir į vyro tėviškę.
Autobusas supo, akys merkėsi, bet stengėsi neužmigti. Kad nepravažiuotų miestelio. Kad nesusapnuotų vėl kažko. Pranašingo. Jau ne pirmą kartą pagavo save vėl ir vėl galvojančią, kad dėl visko kaltas tas sapnas su dingusiomis durimis. Tas parkas, tas akmuo, ant kurio užsnūdo, tas neskubėjimas namo.
Išlipusi miestelyje nelėkė, nepanikavo, matyt, suveikė kolegės pakišta tabletė, ėjo pamažu, užsuko į šaltą mūrinę bažnyčią, įmetė į aukų dėžutę dvidešimt litų, pagalvojus, kad mažai, kad labai retai tai daro, įmetė dar penkiasdešimt, sukalbėjo kelis poterius, kuriuos atsiminė, net patyrinėjo apsilupinėjusius angelus ir tik tada, dairydamasi į gyventojų daržiukus ir gėlynus, lėtai pėdino anytos namų link.
Kuo toliau, tuo lėčiau.
O kas, jeigu...
 
 — Inute! Vaikeli, kaip tu čia? Vidury savaitės, vidury dienos?
Senutė lesino vištas.
 — Va, užauginsiu ir jums, nereikės tų hormoninių valgyti.
Abi stovėjo ir žiūrėjo į besigrūdančias prie lovelio storas baltas vištas.
Ina vėl galvojo, kiek jai metų. Atidžiai pažiūrėjo į akis. Rudos kaip visada. Tik rudos, nieko nesakančios. Nei liūdnos, nei linksmos. Ramios.
 — Kaip sekasi?
 — Gerai.
 — Einam į vidų, pakepsiu kiaušinį, sriubos su galkomis turiu išsivirus. Tai sakai, komandiruotėj? Mūsų kaime? Tai kokiam tu dabar, Inute, darbe, kad į tokius užkampius komandiruoja?
 — Ai, tam pačiam, nesuprasi, kur nori, ten grūda, na, tokie laikai. Nenoriu valgyti, tik šiaip, pasisveikinti užsukau.
 
Visą naktį pravaikščiojo, supdamasi į antklodę ir drebėdama. Kambariuose įžiebė šviesas, sujungė televizorius, kompiuterius, radijus, kad nesiaustų tyla.
Apžiūrėjo spintas, vaikų, vyro drabužius.
Jai atrodė, kad visi drabužiai likę.
Dingo nuogi?
Po vidurnakčio atsiminė automobilį.
Užsidegus keletą žvakių, lėtai juodu kiemu, gaubdama liepsneles delnais, prisiartino prie garažo, atrakino.
Mašina stovėjo.
 
 — Ar suprantat, kad pasakojat nesąmones?
Policininkas neturėjo kantrybės, Ina jau gal trečią kartą aiškino, kas atsitiko, o jis maigė telefono mygtukus, prunkščiojo ir mirksėjo praeinantiems kolegoms.
 — Jums reikia kreiptis į psichiatrą.
 — Taip manot? Bet... – Ina nepasitikėjo savimi – bet... ar jie ieško dingusius?
 — Tai jums taip atrodo. Tik jums, suprantat? Jūsų galvai taip atrodo? Bet logiškai taip nebūna.
 — Sakot, pareisiu namo, vyras žiūrės televizorių ir gers alų, o vaikai gulės feisbukuose? O šuo? Ką veiks šuo?
 — Grauš kaulą.
 — O kaimynai?
 — Kaimynais tai jau nereikia rūpintis. Kuo mažiau domėsitės kaimynais, tuo geriau.
 
Ina patikėjo policininku. Net apsidžiaugė, kad niekas niekur nedingo, o ji išprotėjo gi. Nueis pas gydytoją, pagers vaistų, viskas paprasta. Kas neišprotėja šiais laikais? Kas? Tik beprotis nebent.
 
Žmonės, medžiai tapo nematomais, Ina atsimušinėjo į juos, atsiprašinėjo ir slampinėjo, visai negalvodama kur ir ko. Tiesiog vengė namų: jeigu nematysiu tuštumos, tai ir nejusiu, sakė sau. O gal ji sapnuoja, ilgai miega ir vis sapnuoja, gnybo sau, trenkė kelienu į stulpą, suinkštė, bet taip ir nesuprato, ar sapnuoja.
Ina pasipurtė, pajuto šaltį, pagaliau pamatė lietų, savo varvančius drabužius, balą, kurioje įsibridus stovėjo ir kaleno dantimis: ne, ji eina, ji pasimetus, ji išsigandus, bet ji nesapnuoja.
Deja.
 
Čigonė pasisiūlė išburti.
Už penkiasdešimt centų ateitį.
Už litą dabartį.
Už du litus – praeitį.
Ina davė dešimt litų ir laukė.
Čigonė, šluostydama jos delną, vis per šlapią ir per šlapią, kad ką pamatytų, surūkė cigaretę, pažiūrėjo į Inos akis ir pasakė: saugokis sapnų, o kai moteris krūptelėjo, net sucypė, lyg gavus dūrį, čigonė pūstelėjo dūmą į jos delnus ir vėl pasakė, jei nori praeities – turi susapnuoti tą patį sapną, jei nori ateities – išeiti iš sapno neprabudus, o jeigu dabarties – įsigyti sapne matytus daiktus.
 — Ne ne, daiktų man jokių nereikia. Tik žmonių. Kaip susigrąžinti žmones?
 — Sakau gi - per daiktus.
Čigonė nusisuko ir tolo.
Ina vijosi. Kaip viltį.
Čigonė įsuko į tarpuvartę ir dingo.
Ina blaškėsi mašinų pristatytame kieme ir dairėsi į apšepusių pastatų duris. Paklebeno vienas, kitas. Neatsidarė. Apėjo visas pakampes, pasilenkus apžiūrėjo mašinų apačias, bet čigonės kaip nebūta. Ir jos pėdsakus, ir kvapą nuplovė lietus.
Lietus nulijo lietus nulijo, kartojo Ina. Ina kartojo, kad lietus nulijo čigonę ir jos sapną.
O važiuodama namo varvėjo prisispaudusi prie lango ir net prisimerkusi spitrijosi į pilką erdvę, ar nešvystels tai, ko ji ieško. Kaip vėjas. Ar kaip gerai neįžiūrėtas veidas. Gal kaip tolyje virpantis geležinkelis. Gal tik kaip neatpažįstamas, bet matytas žingsnis, tokio ilgio ir garso, kokio ji tikisi.
 
Namai pasitiko tokie patys: su durimis, bet tušti.
Paglostė koridoriuje surikiuotus batus, perėjo kambarius, apžiūrėjo paveikslus, įrėmintas nuotraukas, kažkas jai pasirodė ne taip.
Išsimaudė, persirengė.
Kad atsapnuočiau, turiu miegoti, sakė vėl eidama per kambarius. Kad išeičiau iš sapno neprabudus, privalau užmigti, kad parviliočiau prarastus žmones - nusipirkti sapno daiktus – duris ir raktus? - sakė stovėdama ir žiūrėdama į aukštą tamsiaplaukę moterį veidrodyje.
Plaukai pasirodė ne tokie juodi kaip visada.
Ir akys ne tokios žalios kaip visada.
Tiksliau sakant, atrodė visai ne žalios, bet pilkos. Kaip šiferis. Aptrupėjęs.
O kai kryptelėjo į sienas, į nuotraukas, aiktelėjo, taigi, nespalvotos. Ir vyras, ir vaikai – juodai balti.
Ir paveikslai, net peizažai – be spalvų.
 
Visą naktį ir kitą dieną slankiojo gatvėmis. Negalėjo sustoti. Vos stabteldavo – taip supurtydavo drebulys, kad turėdavo pradėti bėgti iki uždusimo.
 
Po trijų dienų policininkas jau nesijuokė. Ina parašė pareiškimą apie dingusius. Nusakė jų išvaizdas, nors abejojo, ar tiksliai, nes jos vyras susiplakė su gatvėse pamatytais vyriškiais, vaikai irgi. Policininkas vis klausinėjo smulkmenų, kurių Ina arba nežinojo, arba neatsiminė. Pavyzdžiui, kokios spalvos vyro plaukai, marškiniai, pas kokį dantistą lankėsi, koks vaikų svoris ir ūgis.
Pagaliau ji taip pradėjo painiotis, kad policininkas išėjo parūkyti, o pro atvirą langą Ina išgirdo:
 — Kažkas čia ne taip. Labai gali būti, kad ji pati juos nužudė ir paslėpė.
 — Nepanaši į tokią, - kitas balsas.
 — Visos nepanašios. Gal susirado kitą, šituos fit...
 — Ir šunį?
 — Bet dar sako, kad dingo visi be drabužių.
Susijuokė abu.
 — Išgaravo.
 
Ketvirtos dienos vakare Ina papuolė į ligoninę.
Pirmą kartą gyvenime. Na, atmetus gimdymus.
Sutriko širdies ritmas.
Gydytojai net kalbėjo apie stimuliatorių.
Ina gulėjo prie lango, nuo ryto iki vakaro žiūrėjo į dangų. Vos užsimerkdavo pamatydavo vyriškį: gan jauną ir į kažką panašų. Jis sakė, kaip tu neatsimeni, mes kartu užaugom, mes kartu ėjom į mokyklą, kartu studijavom, o paskui gyvenom.
Neatsiminė.
Jis priminė visus matytus, girdėtus, bet ne daugiau.
 
Kai gydytojas pasakė, kad stimuliatoriaus tikrai reikia, nedelsiant, Ina nereagavo, nei apsidžiaugė, nei nusiminė. Tik linktelėjo galva, kad su viskuo sutinka, pasirašė popierių ir toliau žiūrėjo pro langą.
Vežant į operacinę šoktelėjo ir vos nenukrito nuo lovos – kaip ji pasilaidos pati save, juk artimųjų neliko.
Busdama iš narkozės kartojo tą patį – kaip pasilaidoti save: ir karstą nusipirkti, ir gėles, ir apsirengti tinkamai, ir duobę išsikasti, ir užsikasti.
Vos snustelėjo, vėl atsirado vyriškis, jis sėdėjo šalia ir kalbėjo: apie valgį, orą, brangstantį benziną ir sporto klubą.
 — Apie ką tu čia? - paklausė Ina.
 — Apie mus gi, - atsakė.
 
Aplankę bendradarbės pasakojo apie ramybės neduodančius policininkus ir žurnalistus.
 — Ko jie nori?
 — Geriau klausk, ko nenori.
 —
 — Labiausiai klausia, ar mes matėm kada tavo vyrą, vaikus ir šunį.
 
Likusi viena irgi klausė savęs: ar ji matė savo vyrą, vaikus ir šunį.
 
Susapnavo čigonę. Savyje. Galvoje, smegenų vagelėse auga slyvmedžiai, o kad žydi, kad žydi, čigonė laksto tarp jų, margais sijonais kelia vėją ir krečia baltumą.

Vos nubudusi pagalvojo: sapnai neveltui. Visi taip sako. O kodėl nepaklausius čigonės? Ar sunku įsigyti sapne prarastus daiktus?

Nusipirko laikraštį. Surado skelbimus. Užsakė įdėti naujas duris.
 — Ar šarvuotas? – paklausė meistras.
 — Ar su papildoma apsauga? – dar paklausė.
 — Su kiek spynų? Viena? Dviem? Trim?
 — Keturiom, - atsakė Ina.
 — Kokios spalvos?
 — Žalios.
 — Tokios nėra.
 — Tada mėlynos.
 — Tokios nėra. Rudos, dažniausiai žmonės deda rudos.
Kaip anytos akys, pagalvojo Ina.
 — Ne, tik ne rudos.
 — Tai gal baltas? Nusidažysit kokia norit spalva.
Tikrai, pagalvojo Ina, nusidažysiu, kaip norėsiu. Ryte – žaliai, vakare – geltonai, ar atvirkščiai.
 
Naktį, prieš išeinant iš ligoninės, Ina nemiegojo. Nepadėjo nė vaistai. Širdį be poilsio varė naujasis varikliukas. Per garsiai, per stipriai. Ji graibėsi krūtinę, markstėsi tarsi nuo skausmo, ir vis galvojo, kodėl neišrovė jai tos širdies.
Švystelėjo vaikiški zelionke ištaškuoti veidai, bedantės burnos, dukters raudonis, kai nupirko jai pirmą liemenėlę, sūnaus vonioje – uždaryk duris, uždaryk duris – kai norėjo paduoti naują rankšluostį, vyras, parnešęs dar beveik aklą spanieliuką ir apvertęs vaikų pasaulį aukštyn kojom, vėl vyras – išgėręs, gerokai išgėręs, netelpantis savyje, grūdantis ją kampan, šnopuojantis – krūvą pinigų tėškęs ant stalo: va, kaip tau pasisekė, va, kaip aš sugebu.
Neapsikęsdama širdies dudenimo, išėjo į vestibiulį. Pavaikščiojo pritemdytame koridoriuje, sutikta seselė pasiteiravo, ar kas blogai, pasiūlė dar migdomųjų, bet Ina šyptelėjo, atsisakė, prisėdo į fotelį, prie blausios lemputės, prisitraukė krūvą padėtų laikraščių ir neskaitydama vertė vieną po kito.
Popieriaus šnaresys ramino.
Šnarino.
Raminosi.
Nusižiovavo. Kartą, kitą. Gal užmigsiu, pagalvojo ir kėlėsi eiti į palatą.
 
Numestas laikraštis atsisuko į Iną didele nuotrauka su būriu žmonių ir šuniu priešakyje. Šuo pasirodė toks pat kaip ir jų. Rudas spanielis. Paglostė šunį. Bandė įžiūrėti veidus ir žodžius, bet blausi šviesa viską traukė rūku ir jungė į vieną. Neatitraukdama akių nuo laikraščio grįžo į palatą.
 
Slyvmedžių sode, atsivėrusioje smegduobėje žmonės ir šuo išsilaikė visą savaitę. Be maisto, be vandens, bet gyvi. Gelbėtojus prišaukė šuns staugimas. Visi išsekę, pasimetę, bet ištraukti juokėsi.