Kelias savaites pasilopęs ligoninėje Vincentas Vargelis be darbo nebenustygo vietoje. Visų pirma jis prisiprašė savo butą remontavusio kaimyno, kad šis užtaisytų rozetės vietoje žiojėjusią skylę, joje palaidodamas likusių laidų galus. Tuo Vincentas iškart pykštelėjo du zuikius: pirma, „sutvarkė“ elektros mazgą ir, antra, pelningai pardavė visus elektrinius prietaisus. Kadangi televizorius, radijo imtuvas, lygintuvas ir kiti rakandai tapo nebereikalingi todėl, kad jų nebuvo į kur įjungti. Kaimynui senbernis atsilygino kaip tik galėjo dosniai – padovanojo kambarinę TV anteną su vieninteliu išlikusiu ūsu.

Kurį laiką Vincentas merdėjo gilioje depresijoje, kol galų gale nusprendė atsiduoti eiliniam darbui. Šįsyk savo auka jis pasirinko klozetą. Mat nesandarus bakelio kamštis praleido vandenį, ko pasekoje dugnas greit pasidengdavo rūdimis. Nukėlęs bakelio dangtį, Vargelis išvydo jam nesuprantamų mechanizmų ir įvairiausios aparatūros mišinį: vandens čiaupą, plūdę, įvairių vielų išlankstus. Tų agregatų paskirtis senberniui neabejotinai tapo didžiausia mūsų amžiaus mįsle. Bet vieną detalę – plūdę – jis vis dėlto atpažino, nes ne kartą matė vyrus meškeriojant. Tiesą sakant, šios gildijos hobistų senis nekentė. Mat kartą polediniai žūklautojai iš jo, prietrankos, pasityčiojo, pasiūlę užkąsti „picos“ – iš masalui naudoto batono ir sušalusių sliekų pagaminto „delikateso“. Vos apie tai prisiminus, Vargeliui ne tik kad užvirdavo kraujas, bet ir nedelsiant paliuosindavo vidurius. „Ko jau ko, o žvejybos įrankių mano tualete nebus!“ – nesavu balsu sumaurojęs nutarė Vincentas ir stipriai timptelėjo plūdę. Kai ši nepasidavė, senas pirdalius nukulniavo į virtuvę iš orkaitės pasiimti plaktuką. Sugrįžęs ir taręs „Tuoj pamatysim, kuris – kurį“, taip tvojo per plūdę laikiusį metalinį strypą, kad šis nutrūko kaip koks sutrešęs siūlas. O plaktukas nesustodamas iš inercijos trenkė į fajansinio bakelio šoną ir jį išmušė. Tą pačią akimirką sušniokštė nuo plūdės priklausomybės išsivadavęs čiaupas, ir, pajutęs laisvę, visu galingumu pasileido vanduo. Netekęs žado senbernis paleido iš rankos plaktuką, na, o šis krisdamas klozeto pačiame centre išmušė kumščio didumo skylę. Vincento butas staiga panoro virsti Palangos pliažu. Šįkart Vargelis veikė žaibiškai– viena ranka sukdamas vandentiekio avarinės tarnybos numerį, kita skuduru rinkdamas vis daugėjantį vandenį, jis akimirksniu suvokė, kas tai yra stichinės bei gaivalinės nelaimės. Gerą valandą pralakstęs gręžiojant skudurą, senbernis suprato, kad jį jėgos apleis anksčiau, nei miesto vandenvietėje baigsis gyvybei būtino skysčio atsargos. Vargšas kankinys susmuko vos tik spėjęs atidaryti pagaliau atvykusiems avarinės tarnybos santechnikams duris. Remontininkai užsuko sklendę, tuo atjungdami vandenį visame bute ir pasmerkdami Vincentą bėgioti pas kaimynus ne tik vandens arbatai prašyti, bet ir tualetinius reikalus atlikti. Tuo atveju Vargelis nusipirko nosiai mielą dezodorantą, kurį pas kaimynus nešdavosi rankoje, tuo lyg norėdamas parodyti, jog savo gentainių baisiais kvapais neuždusins. „Gerai, kad atsirado mokami tualetai. Jei kaimynams kada nors su savo dezodorantu atsibosiu, turėsiu kur nubėgti. Tik dėl viso pikto avariniam atvejui teks pampersų nusipirkti“, – „žvejų picą“ prisiminęs planavo savo tolimesnį gyvenimą senas bernas.

Voldemaras Zacharka