Neskubėk į pavasarį žalią
 iš lietingo ir pilko rudens.
         
          Su Dobilu susipažinau darželyje, nors gyvenome toje pačioje gatvėje, bet skirtinguose namuose. Ir smėlio kauburiai pūpsojo atskirų kiemų dėžėse, todėl bendrauti bei pyktis nebuvo kaip ir kada. Tik ,,Žiogelis”, taip vadinosi antrieji vaikystės namai, suartino mus. Dobilas turėjo gražų, skardų balselį, aš mėgau pastriksėti.  Atsirado patraukli pora įvairiems pasilinksminimams.
          Berniukas dainuoja, o mergytė, apvilkta pūsta suknele, kiek įmanydama mėgdžioja matytus balerinų judesius. Šis mūsų duetas ilgam pasiliko vaikų ir jų tėvelių atmintyje. Daugelis ir dabar tas vaikiškas pramogas dar prisimena. 
          Mokykloje saviveikla baigėsi, tačiau ir be jos turėjome daugybę bendrų reikalų. Dobilas mėgo labiau tiksliuosius mokslus. Aš — nepataisoma knygų ėdikė. Jei ne jis, būčiau prasmegusi tuose painiuose matematikos labirintuose. O mano sugebėjimai tempė berniūkštį iš prapulties per kalbų pamokas. Padėjome vienas kitam ir nenusivylėme. Kai kas mums net pavydėdavo. Labiausiai mūsų draugystė užkliūdavo  Budriui, naujokui iš kitos gimnazijos.
          O metai nestovi. Bėga, srovena kaip upėj vanduo: čia stabtelėdami, čia įsibėgėję liuoksi per susigrūdusias sąnašas ir kliokia nukliokia tolyn. Net nepajuntame, kad jau užaugome.
          — Ei, Agne, kur tu? — girdžiu prikimusį Dobilo balsą.
          Neatsiliepiu. Tegul paieško.
          — Agneee! –— sugaudžia giria.
          — A ūū ū!  Vilkai užpuolė… — šaukiu.
          Susitinkame dauboje, prie skaidraus šaltinėlio.
          — Kurgi pilkiai? – šelmiškas klausimas.
          — Parodžiau ragus, ir visi iš baimės akivaran sušoko, —šypteliu.
          Kvatojamės abu. Aidas pro medžius skverbiasi mišku gilyn. Sugrįžta kiek prislopęs, tarsi susigėdęs.
          — Gražią vietą poilsiui išsirinkai. Yra net kur nusiprausti.Gaila,  riešutų nesuradom. –— tęsia Dobilas.
          — O kur mūsų motociklas? — sunerimstu, — Juk ten pintinėlė  su mamos gardumynais.
          — Tikrai, — kresteli vešlias garbanas vaikinas. — Teks paieškoti .
          Sutariam: jis žygiuos į dešinę, aš — į kairę. Susitinkame prie  ratuotojo žirgelio. Nutarta, padaryta.
          Po gero pusvalandžio mes jau gardžiuojamės sumuštiniais. Čia ir įvyksta tai, apie ką panašaus amžiaus jaunuoliai dažnokai pasvajoja. Dobilas, įsukęs į lauko žiedų pynę lazdyno šakelę su dviem žalsvuose lopšiuose besisupančiais riešutais, tiesia ją man ir paprašo tekėti.
          Sutrinku. Nežinau, net ką atsakiau. Tik ilgas, svaigus bučinys, mūsų sandorio patvirtinimas, neišeina iš galvos. Tačiau vestuvės — ne vien bučinys. Joms reikia kantrybės, sumanumo ir pinigų, kurių labiausiai trūksta. Išeitis viena — susirasti gerą uždarbį.
          Prisimenu buvusį klasioką, padaužą Budrių, staigiai prakutusį, kažkada kalbinusį mane užsidirbti. Siunčiu žinutę. Gaunu atsakymą: ,,Šeštadienį prisistatyk su pasu, pinigais ir kaimiškais skilandžiais gyvenimo pradžiai. Darbas nesunkus, žmonių skaičius ribotas.”
          Paskirtą dieną, niekam nieko nesakiusi, skubu į pasimatymą, trokšdama kuo daugiau apie viską sužinoti. Manau, grįžusi su namiškiais pasitarsiu.
          — Dokumentus, pinigus turi? — pasitinka trumpas Budriaus  klausimas.
          — Tik pasą. — atsakau.
          — Tvarkoj. Pinigų paskolinsiu. Užsidirbsi, atiduosi. Lipk į mašiną. Važiuojam!
          Bandau prieštarauti. Noriu išsamesnės informacijos.
Nėra  laiko delsti. Lipi ar ne? — neatpažįstu ankstesniojo bendraklasio.
Nematytas vaikinas staigiai stveria mane už rankų ir įtempia į automobilį, kur sėdi jau kelios jaunuolės. Trinktelėjęs durelėmis, Budrius netikėtai dingsta, o mes pajudame į naują pasaulį, į dar nepatirtą nuotykį.
          Pro langą švilpia nematytos vietovės, miesteliai, upės, ežerai. Vairuotojas, pasirodo, nekalbus, dar ir labai grubus. Baisu net žodį pratarti. Jo įsakymu nustojame čiauškėjusios. Kiekviena panyrame į savo mintis apie būsimą darbą. Dairomės ir tylime. Paryčiais sustojame prie nuošalios sodybos, kur šmėsteli keista žmogysta su žibintu rankose.
Staiga atsiveria platūs vartai. Mus nuveda į atskirą namelį, užrakina. Čia pasimetusią  ketveriukę persmelkia paslapčių paslaptis. Einame iš rankų į rankas. Graibsto, stumdo, grasina. Paniurėliai vyriškiai apsimeta mūsų nematą, negirdį. Kyla didžiulis nepasitikėjimas, o užčiuopti bent kruopelytę tiesos — nebeįmanoma. Įtarimai, kad esame parduotos, stiprėja.
          Bėgsiu, manau sau. Kas bus, tas. Ilgiau laukti nėra prasmės. Patyliukais kuriu planus, ieškau landos pasprukti.
          Po savaitės grybautojai aptinka  mane išsekusią, pusnuogę, vešliuose papartynuose besislapstančią. Prasideda tardymai, o aš, peralkusi ir išgąsdinta, jau sunkiai viską beprisimenu. Tirtu kaip epušės lapas, be perstojo inkšdama. 
          Kol pareigūnai išsiaiškina, kas aš, kur gyvenu, kaip čia papuoliau, praeina daug laiko. Gimtinę, kur tėtis jau palaidotas, mama iš sielvarto pasiligojusi, pasiekiu, visai kitu žmogumi tapusi.
          — O kur Dobilas? — nedrąsiai klausiu savo gimdytojos.
Nežinau, brangioji. Klaidžiojo po miestelį visas persimainęs. Rudeniop ėmė ir pradingo. Ne kartą buvo ir pas mus užsukęs. Pasėdi, būdavo, patyli ir — sudie. Paskutinį sykį užrašų knygelę paliko. Neskaičiau, kas ten parašyta, visada tikėjau jūsų meile. Pasiimk, tarp kitų knygų įkišau, gal daugiau apie jo klajones sužinosi.
          Puolu prie lentynos, virpančiais pirštais verčiu lapelius, godžiai rydama kiekvieną raidelę:
          Agne, mieloji  mano Agne, aš rimtai pasipiršau, o Tu į viską vaiko akimis pasižiūrėjai. Dingai, nė žodelio netarusi, mane ir saviškius į klaikią nežinią įstūmusi. Tėvas neišlaikė. Nepajėgiu ir aš vaikščioti gatvėmis, kur kiekvienas grindinio  akmuo Tavimi skamba. Pasimečiau. Visiškai netekau proto ir nesuvokiu, ką toliau daryti. Kaip šiandien prisimenu ...
          Suraibuliuoja akyse, užrašyti žodžiai mirgėte mirga. Viskas čia taip miela, asmeniška, panašu į išpažintį, kurią paviešinti jau būtų neišrišama nuodėmė. Suspurda širdis, pirštai gniaužiasi, pasijuntu siaubingo įtūžio pagauta.
          — Budriau! — iškošiu pro sukąstus dantis, —  Dvidešimt pirmojo amžiaus siaube, tai tavo rankomis sugriautas mūsų gyvenimas! Ir ne tau lemta pabėgti nuo įskaudintos moters  keršto, galingesnio už bet kokią jėgą…
          Sugirgžda sena uosinė lova. Paliegusi mama aimanuodama verčiasi ant kito šono. Pro praviras duris pasigirsta silpnas ligonės balsas, nutraukęs mano tulžingą monologą.
          — Nepyk, dukrele. Įsiūtis ne vien grožiui, jis ir sveikatai kenkia.  O ateičiai pridursiu: joks pamokslavimas nepranoksta patirties. 
           Nutilusi įsiklausau į sunkiai slopinamą atodūsį. Brangiai, oi, brangiai kainavo mano aklas patiklumas. Sumokėjau už jį artimųjų skausmu, netektimis, jaunystės polėkiu, kas baisiausiai liūdina, užplūdusias mintis niaukia.
          —  Matyt, ir skriaudikams reikalingas stiprus sukrėtimas, kad juste pajustų savo   piktadarybių kainą, — lyg svetimas mintis skaitydama, rypuoja susigraudinusi mama.
          Neišturiu. Prieinu prie nuskausto žmogaus, apsikabinu ir ilgai ilgai nepaleidžiu iš savojo glėbio. Matau, kaip įtampa blėsta, ne laiku pasenęs veidas giedrėja, o per sugrubusias, gyslotas rankas stambūs ašarų lašai nepaliaujamai rieda.
          — Mamyte, aš čia. Ko verki?
          — Tu dar šito nesuprasi šiandien, dukra. Mažai pažįstu Budrių, bet, kiek žinau, jis nesutarė su patėviu. Netgi bėgti iš namų ketino. O dar tos baisios vaikų patyčios... Nuo tada, manau, ir žioji didžioji neapykanta, pasiruošusi praryti tiek kaltus, tiek nekaltus. Tai patirtos nemeilės kančia, kurios jokiais pinigais neužpilsi.
          Keista buvo klausytis mamos išvedžiojimų, bet juose glūdėjo nenuginčijama tiesa: prieš teisdamas kitus, pasižiūrėk, ar nesi ir pats čia ko nors prikišęs.