Neateiti po gluosnio šakom
Paklausyti mušančio varpo
Saulėto balandžio dienom,
Kada nerimas keistas aplanko.
 
Bet ir gluosnis ne tas, tada buvo dar mažas,
Plaikstė vėjas liaunas vyteles.
Per greitai, per greitai aukštam bokšte skaičiavo
Mano valandas kaip minutes.
 
Jau ne man, jau kitiems žalios šakos mojuoja,
Man seniai jos vien taria sudie,
Tiktai žingsniai prie jų kaip anksčiau vis sustoja —
Pailsėk, neskubėki, širdie.
 
Neateiti po gluosnio šakom
Pirmakursio svajoklio jaunystei,
Bet gerai ir minutėm keliom
Atminimų takeliais čia grįžti.