Užsigydžiusio pirštą Vargelio sąmonę vėl ėmė kankinti ir prievartauti kažkoks kirminas, visą laiką raginantis šeimininką užsiimti kokiu nors darbu. Tiesa, paveikslą, per kurį išėjo tiek vargo, mūsų meistras vis dėlto įsigudrino pritaisyti: prie sienos pastatė šluotą, o ant koto viršūnės per patį vidurį išbalansavo „šedevrą“ taip, kad jis nenukristų. Bėda tik ta, kad išeinant ar grįžtant tenka labai atsargiai daryti duris, nes nuo menkiausio krebžtelėjimo paveikslas, netekęs svorio centro, su perkūnijos trenksmais atsidurdavo ant grindų. Kaimynai netgi pradėjo teirautis, kaip Vincentui sekasi mokytis groti mušamaisiais. Galop senbernis išsidresiravo taip atsargiai darinėti buto duris, kad paveikslas nė nekrustelėdavo; gi naktimis dėl viso pikto senis atprato knarkti.

Tą popietę Vargelio žvilgsnin įstrigo išklerusi palaikė rozetė, begyvenanti tarsi koks pieninis dantis paskutiniąsias savo dienas. Valandą, o gal visas dvi tyrinėjęs ir mąstęs, staiga ryžtingai pašoko, liūtu pripuolė prie elektros dar „tebe“ prietaiso ir labai labai atsargiai jį paklibino. Rozetei, regis, kaip tik to ir tereikėjo – ji atitrūko nuo vos prilaikančių laidų ir šoktelėjo į tarsi labdarai atkištą senio delną. „Atstūmė nabagą it kokį antikūnį, – sumetė Vincentas. – Teks priskiepyti iš naujo.“ Pirmiausia jis timptelėjo už ką tik rozetę dar tebelaikiusio vieno iš laidų. Šis bandymą išlaikė, kaip ir po to timptelėtas antrasis. Tačiau kai Vargelis nutarė sugriebęs patikrinti iškart abu laidus, įvyko kažkas neįtikėtina: akyse pažiro suvirinimo aparato kibirkštys ir atsivėrė kitos galaktikos žvaigždynai. „Čia tai bent! – mąstė senas bernas, basliu tįsodamas ant grindų. – Kas per šposai?! Paimi du laidus ir nemokamai grožėkis sau planetariumu.” Negalėdamas patikėti, ar tik nebus apsirikęs, Vincentas svirduliuodamas atsistojo ir dar sykį griebė jautį (t. y. laidus) už ragų. Ši kartą žvaigždės spirgėjo žymiai ilgiau – tol, kol iš viengungio padų pradėjo rūkti dūmai. Atsipeikėjo žmogelis jau sutemus šviesiai dažytoje patalpoje su daug daug lovų ir jose gulinčių dejuoklių. Vargelis niekaip nesusigaudė, kaip ant jo kūno atsirado pižama ir kodėl prie lovos prisegtas lapas su temperatūros kreive. „Ko gero, ta nenaudėlė rozetė turi kažkokį išėjimą į kitas civilizacijas“, – nusprendė patenkintas savo nuovokumu ir laimingas užmigo.

Voldemaras Zacharka