Minorine gaida sučirškia žadintuvas. Nei anksti, nei vėlai, 6:20. Savo dešiniąja lavonranke sugraibau telefoną, išjungiu signalą. Iš lėto pakeičiu kūno padėtį į sėdimą ir pačiumpu nuo grindų sąsiuvinį, kuriame kaip skirtukas slepiasi bene vienintelis turimas tušinukas. „Praktiškas vyrukas“, –  pasijuokiu iš savęs sekundę. Skubu užrašyti kažką, kol dar visiškai neprabudau (skaičiau, kad tokiu būdu lieji pasąmonės srautą tiesiai ant popieriaus). Toliau seka įprastas rytinis ritualų maratonas: truputis švaros, karštas gėrimas, trumpa cigaretė. Užsimerkiu, atsimerkiu ir aš jau darbe.
Diena bėga greitai, nors šiandien aš kaip niekad tylus, labiau mintyse, nei ant savo kojų. Šimtas rankų paspaudimų, dukart tiek cigarečių, krūva kažkam reikšmingų darbų, pertraukėlė, pietūs, darbo pabaiga. Artėja susitikimas. Į sutartą vietą važiuoju troleibusu, toks keliavimo būdas neįpareigoja. O ir automobilį turiu tik pusiau. Galvoj dūzgesys, veidas kaip betono blokas – pilkas, drėgnas ir šaltas. Bus gabalėlis laiko pamąstymams, skubėti nenoriu, tik ne šiandien. Atsisėdu strategiškai patogioje vietoje. Prieš mane esančio stiklo atspindy galiu regėti nieko neveikiančius keleivius. „Realybes šou „Zombibusas“, – nepraleidžiu progos įžiebti truputį šypsenos veide. Vaizdas pro šoninį langą tą šypseną greitai ištaiso. Velniškai nepavasariškas oras. Atrodo, net šaligatviai susigūžę. Puiki diena mirti. Troleibuso durys sugirgžda tik sau būdinga maniera, ir aš jau centrinėje miesto daly. Žingsniai lėti, kvėpuoju giliai. Dar kelios įprastos sankryžos, nykūs posūkiai ir štai iš tolo regiu pažįstamų plaukų paslėptą veidą. Žingsniai dar labiau sulėtėja, bet širdis visiškai nepaisydama jų ritmo pradeda plakti tik tankiau ir tankiau.
– Labas.
– Labas. – Sėdim ant suoliuko, ji moteriškai kuičiasi rankinuke.
– Kaip darbas?
– Ai... Robotai, tamsuoliai. Cechas.
– Kaip tavo diena?
– Gerai ...
Abu tylim. Aš nesiruošiu pradėti pirmas. Žiūriu į savo batus, į dangų, kartais į ją, bandydamas pagauti žvilgsnį.
– Atsisek kuprinę.
Aš atsisegu. Ji įdeda kelis mielus, skaudžius daiktus. Suprantu, kad viskas tikrai baigta.
– Einam ten, – ištariu lediniu balsu ir mosteliu ranka.
Grindinys, šulinių dangčiai, praeiviai, pėsčiųjų perėja. Optimistiškai žalias žmogiukas kviečia eiti per gatvę. Vėl sėdim ant suoliuko, aikštėj. Čia jau esame buvę, bet tada buvo šventė, skambėjo prasta muzika, draikėsi vėliavos. Tyla, tik vėjas spiegia. Jaučiuos lyg žaislinis klounas dėžėje su užtaisyta spyruokle. Ji vėl kažko ieško rankinuke. Raktų žvangesys priverčia nusukti akis į toliausią matomą objektą, įsivaizduoju, kaip mano žvilgsnis skrieja aplink pasaulį. Girdžiu, kaip „montuoja“ vieną, išskirtinį raktą nuo pakabuko, kruopščiai ir tvarkingai, kaip visada. Atsisuku, vikriai priimu dovaną atgal (ne tokia dovana, dėl kurios dabar ginčyčiausi). Nesuvokiu, kur jį priglausti, suspaudžiu delne. Geriau smeigčiau sau į širdį. Vėl tyla. Galėčiau bet kurią akimirką atsistoti ir nueiti, prieš tai paskutinį kartą išgėręs ją akimis. Nepajėgiu, vis dar noriu kalbėtis.
– Juk žinai, kad turėsi ką nors pasakyti, – išdrebinu     
– Kad tu nieko neklausi...
– Galbūt šį kartą aš neklausinėsiu.
Visgi paklausiu, pasikalbam, lydžiu ją kažkur į pilkynę. Paduodu laišką su viltim, kad ji išridens ašarą skaitydama.
– Ačiū, – pasako ji švelniai.
Sunkūs atodūsiai, trumpas paskutinis apsikabinimas, ir ji dingsta minioje.
Sėdžiu namie, net neatsimenu, kaip grįžau, gal pėsčiomis. Atsiverčiu savo sąsiuvinio paskutinį įrašą – „skauda akmeninę širdį, ji trupa po kojom, o dulkėse – įspaudai pėdų. Lyg šoktų.“