Nekalbėsiu dėl to, kad nežeisčiau,
Buvimu nebūties kad neliudičiau,
Atsirišiu - suteiksiu tą laisvę,
Kokią varžė priesaikos lūkesčiai,
Nuvarvėsiu, tavęs nedrėkindama,
Susigersiu ne maldymui troškulio,
Užsiliksiu nebent kraujo induose,
Nes iš ten per sunku išsiropšti.

Susitiksim, pakilę į debesis,
Vėlėmis prie žvakelės,sužvarbusiom,
Raidėmis atsigulsim vėl grečium
Ant akmens po išbandymų vargo,
Susipynę it šaknys velėnoje
Vieno medžio klausysimės ošesio.
Kai nutylam, dar nesam po vieną - 
Tiktai būti tokiais mudu ruošiamės.

Vėl kiekvienas -  į savąjį kiautą,
Savo laiką ir savąjį ilgesį
Užsisklendę. Kodėl? Nebeklauski - 
Be liepsnos pelenais nesišildysi.