Nuskyniau tau aš paskutinį žiedą
Kaip dainoje — to drumzlino rudens.
Lakštingalos nutilo — jau negieda,
Ir vyturiai padangėm neskardens.

Bet žiedas tas išklausė paukščių dainą,
Jis matė lietų, audrą ir žaibus.
Jis žino laimės ir nelaimės kainą,
Kurią abu dalinomės perpus.

Šis žiedas ir nuskintas nenuvysta —
Gaivina jį mūs šulinio vanduo.
Jis nuolat mena mudviejų jaunystę
Ir žydi, nors aplinkui jau ruduo.

Iš žiedo šio sučiulba vyturėliai,
Ir skamba vėl lakštingalos daina.
Atrodo, kad pavasaris ir vėlei,
Kad šypsos žemė, meilei kviesdama.

Nuskyniau žiedą. Tau jį dovanoju
Su vasaros lakštingalų aidu
Kaip padėką už laimę tau prie kojų,
Kaip savo meilę amžiną dedu.