Naktys mano neišmiegotos.
Mintys kaip švinas sunkios —
tamsios ir darganotos.
Tarsi lietus už lango,
žiemą purvais apskretęs,
smelkias į kūną šaltis.
 
Siela sustirus rauda —
nieks neišgirs jos balso,
neatkartos net aidas...
 
Nei artimiausiam žmogui
to nevalia žinoti.
Įprastą pilką rutiną
drastiškai sumaitoti.
 
Skausmas — kankinantis jausmas,
bet jis nuplauna sielą...
Ko gi taip velniškai gelia,
ko gi gyventi nemiela...