Jis sulėtino  ir taip lėtą žingsniavimą , pritūpęs paglostė peršlapusį, atšlepsėjusios sutemų šmėklos nesibaidantį šunį. Taip kiekvieną melancholišką ir tamsų rudens vakarą. Nerimastingo žmogėno bastymasis tarp vakarinių žibintų išmėtytų šviesos lydinių. Tarp pavargusių praeinančių veidų ir susmukusių pečių. Kaip paprastai ir būna, kruša švariai išplovė gatves nuo tirštos žmonių košės, su dar labiau nei oras pabjurusiomis nuotaikomis.
– Įkvėpk tą keistą baimę, kurią iškvėpė sulyti  ir įsibrėžti nedrįstantieji, – sukuždėjo jis sau pačiam, išsitiesęs ir ėmęs eiti. – Bijok, kad tai baigsis. Bijok, kad visas lietus išbėgs, bijok bet ko, tačiau bijok, – jis užsimerkęs kuždėjo lyg maldą įkvėpimais sutraukomus žodžius. – Tu išrėkei visą baimę, nesutvardomą panikos akimirką,  suskaldei gyvenimą  vis brandintu ir suduslėjusiu šauksmu. Bijok, bent kažko, jei bijai, dar gali kažkuo tikėti. Tačiau ar netikėjimas niekuo nėra tikėjimas? Tikėjimas nieku? Ne. Veikiausiai tai tik žodžių reikšmės prieštaravimų žaismas. 
Kartu su permirkusia pirštine jis suspaudė savo kaulėtus pirštus į kumštį ir iškvėpė, lyg būtų ką tik išspjovęs ilgai čiulptą spygliuotos tvoros gumulėlį. Tai buvo  vėlyvas vakaras, jau bepritrenkiamas sodrios nakties. Jis dar ilgai pėdino, užmiršęs batų svorį ir savo kūno šilumą, sunkūs, daugybę kartų sau pačiam mintyse tarti žodžiai eilinį vakarą vėl susiformavo ir ryškiai švytėjo skausmo presuojamoje galvoje: „Tu bijojai ir žinojai, kad ji nesugebės likti, net jei abu mokėtumėte mylėti beprotiškai. Tu žinojai – ji neištvers. Kodėl žinojimas neapsaugo nuo tokių sprendimų.
 
Antra diena
 
– Ar jauti tą šiurpų sielų artumą?
– Nejauti...
– Net neįsivaizduoji, kaip tu klysti.
– Maloniausia klaida mano gyvenime.
– Moters. To tau reikia, o ne manęs.
– O tu ne moteris?
– Supranti, apie ką aš.
– Puikiai suprantu.
– Aš nesu turėjęs lytinių santykių.
– Žinau. Tu turi būti keistas.
– Tu juk supranti, kad nebūčiau parašęs, jei man nepatiktum?
– Jei tu nebūtum parašęs tų kelių sakinių, kurie persmelkė mane nuo galvos iki kojų... Mano siela pavargo nuo begalinių ieškojimų. Tą kartą, tu galėjai būti Mirtis, aš nebūčiau atrašiusi, jei tavo vyno svaigulį į sąmonę įleidę žodžiai nebūtų išjudinę orą gaivia gilumų banga... Ir viskas slysdavo paviršiais, niekur negalėdavau užsikabinti, bet tu... Naktis įteisino romantiškąją miglą...
– Aš nei vergas, nei dievas, tik žmogus.
Trumpa tyla.
– Mėgsti, kai tau ilgai žiūri į akis?
– Tu juk žinai. Jei man žmogus patinka.
– Aš mėgstu jausti trapumą moters akyse...
– Ir stebėti sielos judesius?
– Taip. Kaip tu sužinojai?
Neilga pauzė.
– Apkabinu tave.
– Atsakau tuo pačiu. 
 
Trečia diena
 
– Kaip jautiesi?
– Man sunkoka su jausmais. Geriau sakyk, kaip tu jautiesi?
– Išgėrusi ir rami.
– Tu nekenti žmonių?
– Nemėgstu. Nejaučiu ryšio.
– Tavo vienatvė tave žeidžia. Man skaudu dėl to.
– Tau skauda dėl manęs? Vienatvė dažnai žeidžia, bet ir saugo. Ji neretai būna geriau už kažką kitą. Man nepavyksta ištrūkti, taip atsitinka ir būnant tarp žmonių, jaučiuosi vieniša.  Dar vienišesne. Argi ne tas pats tada, kur būti?
– Nori kažko tikro?
– Net nežinau ar noriu, tai tiesiog būna arba ne. Jauti arba ne. Nepagalvok, kad šią minutę aš kenčiu.
– Negalvoju.
– Vienatvė mane saugo nuo sielos subyrėjimo. Kitu atveju per daug jos pasiliktų kažkur kitur, tada ar bepavyktų  ją taisyklingai sudėlioti...  Kai per daug savęs prarandu, būna  tik dar blogiau, o atgal vis tiek grįžti... Vadinasi, nebuvo tai žmonės, kurie ėjo...
– Žmonės, kurie ėjo ta pačia kryptimi kaip tu, tik ne drauge?
– Taip.  Jie buvo tokie.
– Gal visuomet per lėtai einu ar per mažai žvalgausi, nes artimų sielų per daug tarp žmonių, kurių nesutiksiu ir per mažai, kuriuos sutiksiu?
– Taip.
Kelias akimirkas trunkanti tyla.
– Aš taip gerai tave suprantu, kad nematau reikalo ir ką pridurti.  Tik tai...
– Kas?
– Jei turi šviesos viduje, visada atrasi kelią namo.
Tyla.
– Nieko nebenoriu rašyti. Šį vakarą nepaprastai aiškiai tave jaučiu. Negalima to gadinti žodžiais.
Kelias valandas trukusi pauzė.
– Tu čia?
– Tik čia. 
 
Ketvirta diena
 
– Tarsi nemiegojau. Tarsi būtum buvęs. Kiekvieną kartą prabudus trankėsi beformiai kadrai, savyje sustingdę tave, lyg būčiau miegojusi tavom mintim, sapnais, kurių pulsavimo nepamenu, tik žinau, kad buvai tu, gal ne sapnuose, gal vingiuojančiose mintyse, kurios negalėjo nusiraminti.
– Bet tu juk nežinai, kas aš.
– Nežinau.
– Gal aš blogas žmogus.
– Palik mane.
– Aš nežinau, ko manyje daugiau: šviesos ar tamsos.
– Tamsos. Dabar naktis.
Trumpa tylos valandėlė.
– Ugnis šildo kitą. Kas sušildys ją?
Tyla.
– Jei ugnies esmė ne šildyti ir šviesti, kam ji uždegta? Kai ji šildo kitą...
ji atiduoda savo įkūnytą prasmę?
– O jei ne...
– Galbūt nėra žmogaus – ugnies.
– Yra. Tik viskas gęsta.       
Tą vakarą daugiau laiškų nebuvo parašyta.
 
Penkta diena
 
– Aš vos neišprievartavau moters.
Tyla.
– Man reikia įkvėpti...
– Supratau.
Kelias minutes niekas nerašė.
– Kodėl?
– Turbūt dėl vienatvės, emocinio nestabilumo.
– Turėjai draugystę su moterimi?
– Vieną. Bet mes vienas kito nesupratom.
Trumpa tyla.
– Mes savo vaizduote sukuriam realybę.
– Mes – taip.
– O jei realybė priešinasi vaizduotei?
– Kažkas juk turi pasiduoti.
Tyla.
 
 Šešta diena
 
– Apie ką galvoji?
– Apie blogus dalykus.
– Kokius?
– Apie tą įvykį su moterimi.
– Bet ten buvau ne aš.
– Žinau, bet man sugrįžta tas potraukis.  Manyje daug žvėriškumo. Pirmąją dieną tau pasakiau. Kartais labai sunku tai suvaldyti.
– Jei leisčiau išprievartauti mane. Būtum laimingas?
– Bet tau skaudėtų.
– Aš klausiu.
Tyla.
– Turėčiau bėgti nuo tavęs. Kodėl nebėgu. Kodėl tavyje, tavyje ta pusė, tokia artima man...
– Tarsi tamsa ir šviesa, traukiantys vienas kitą, kad taptų išbaigta visuma... Kaip tada viskas atrodytų? Jiems susijungus... kas gautųsi iš šviesos ir tamsos junginio?  Viskas ir nieko?
Keletos minučių tyla.
– Griaužia akis, pyktis, sąmyšis, blogis, užslopinta panika, tylus skausmas, noras iššokti pro langą, prie kurio sėdžiu.
– Praeis.
– Galiu paklausti?
– Žinoma.
– Ar labai blogai, jei skausmui suteiki materialinę formą?
– Žinoma.
– Padėjo?
– Iš dalies. Vienas skausmas blokuoja kitą. Pajauti savotišką psichinio nepritarimo  gyvenimui maištavimo išsiveržimą.
– Aš gulėjau psichiatrinėje ligoninėje. Dar ne to mačiau.
– Norėčiau išprotėti, bet visiškai.
– Ten nėra  romantikos.
– Kai būčiau išprotėjusi man būtų vis vien.
– Aš matau judančias formas ir spalvas, jos jungiasi į sudėtingesnius darinius ir įgauna struktūrą.
– Esmė, kad jos juda ar kad kažką įgauna?
– Abu, kad juda ir įgauna formą. Rodos, kad matytum kūrimosi procesą.
Kelių minučių tyla.
– Jei sapnai virstų realybe, ar mes toliau norėtume sapnuot?
– Ko tu nori?
– Išeiti iš tamsos. 
 
Aštunta diena
 
– Kodėl atsiribojai nuo manęs?
Jokio atsakymo.
– Atsakyk. Man skauda, kai tai jaučiu.
Valandos tyla.
– Nenoriu artumo. 
Visos dienos tyla.
 
Devinta diena
 
– Tie vaizdai, jie įgavo judėjimą. Manau, tai galima išplėsti.
Pusdienio tyla.
– Ir tai tau leidžia mane skaudinti.
– Aš skaudinu tave?
– Po visko tu tiesiog pasakei: „Nenoriu artumo“.
– Aš atsiprašau tavęs.
Keleto akimirkų tyla.
– Genialumas yra meilė.
– Meilė yra beprotybė, todėl tai genialu.
– Kuo daugiau myli, tuo daugiau matai.
– Aš bijau meilės.
– Švari siela nieko nebijo.
– Švara danguje, ir dulkės, jos gulasi ir ant pačių švariausių. Ji neįmanoma.
– Dievas miręs. Kas viską ten išvalo?
– Nyčė...
Ilga tyla.
– Mielas?
– Ką?
– Aš tau rūpiu?
– Man rūpi šviesa, tad – taip.
– Aš sergu.
– Suprantu.
– Juk esu tavyje.
– Su manim.
– Ne, tavyje.
Trumpa tyla.
– Lyja.
– Aha.
– Tu toli... Kaip manai, ar tas pats lietus virš mano ir tavo galvų?
– Žinoma, tas pats.
– Gerai. 
 
Dešimta diena
 
– Aš sergu.
– Žinau. Tu juk manyje...
– Kaip supratai?
– Nežinau.
– Jauti arba ne. Pameni?
– Taip.
Tyla.
– Tavo kaukė. Ją reikia nuplėšti.
– Ne, dar ne.
Pusdienio tyla.
– Galvoji, kad mirtis žiauri?
– Tokia pat, koks ir gimimas.
– Gimimas žiauresnis. Mirus nebūtina gimt, o gimus būtina mirt.
– Jei negimtume – nereikėtų mirti.
– Kartais norisi.
– Vadinasi, nereikėjo gimt, bet niekas nepaklausia prieš mums gimstant, ar norime to.
– Abu palydimi skausmo ir vienatvės. Turbūt ne visada.
– O jei esi vienišas ir kenčiantis visą gyvenimą?
– Tuomet smulkmenos.
– Tave įkvepia nihilizmas.
– Išties...
– Kiti moka išeiti neskausmingai. Tik ateina skausmingai.
– Tai paliestieji.
– Kas jie?
– Turintys savyje klaidą.
– Ne, o jei tai žmonės, pražiopsoję savo mirtį?
– Galbūt.
Valandos tyla.
– Mielas?
– Ką?
– Kodėl tos baltos moterys taip žiūri į mane?
– Jos nesupranta.
– Kodėl?
– Nes tu nesupranti jų.
– O tu mane supranti?
– Žinoma. Aš tavyje.
– Tu myli mane?
– Nežinau. Aš esu vaizduotė, jungianti tave su savimi.
– Man dabar skauda.
– Jaučiu.
– Tai kodėl man nepadedi?
– Negaliu. Tu nori kentėti. 
 
Vienuolikta diena
 
– Žmogus yra Dievo klaida ar Dievas yra žmogaus klaida?
– Ir vėl Nyčė.
– Taip. Man patinka N raidė.
– Atsakymas?
– Abu.
Pusdienio tyla.
– Tu myli mane?
– Nežinau. Pasakysiu taip, kaip nori.
– Myli.
– Myliu.
– Kur mano kitos artimos sielos, be tavęs?
– Jų nėra.
– Kaipgi?
– Artima siela gali būti tik sau.
– Kodėl?
– Nėra vieno žmogaus, talpinančio ir saugančio tavo sielos atitikmens, jis yra padalytas daugeliui žmonių, esančių ir nesančių tavo gyvenime, viskas turi sulipti į vieną krūvą arba kažkam iš jų tiesiog  atitenka didesnė dalis.
– Pavyzdžiui, tau?
– Nežinau.
– Mane kankina tai.
– Todėl užsiimi kūryba.
Valandos pauzė.
– Aš girdėjau, kaip jos sakė: „Ji suplėšė keletą lapų“. Bet aš suplėšiau laiškus.
– Tu suplėšei lapus.
-– Laiškus!
– Tai medžio lapai.
– Ne!
– Nemeluok.
– Nemeluoju!
– Kartoju, nemeluok. 
 
 Dvylikta diena
 
– Kodėl man atnešei puokštę tų lapų? Čia, į ligoninę?
– Tu minėjai, kad, praėjus vasarai, vienas po kito išeidinėdami dievai užgesina šviesas, todėl papilkėja dangus,  jie nusileidžia į žemę ir it aveles nuskuta medžius, kad turėtų kaip bendrauti, tu sakei, jie bendrauja laiškais. Rudenio lapais.
– Bet aš ne viena iš dievų, kaip galėjau...
– Apsimetei. Dievais galima apsimesti, tik ne būti.
Trumpa tyla.
– Jos vėl murma, tie šalti veidai vis keičiasi, zirzia, grimasos aštrėja ir bukėja, man nuo jų šąla rankos.
– Tu atsidarei langą, dėl tos priežasties tau šalta. Jos atėjo užverti jį.
– Nenoriu! Kaip aš išsiųsiu laiškus? Kaip jie ateis?
– Aš esu tavyje, prisimeni? Tu neprivalai jų siųsti.
– Ne!
– Aš tavyje. Vaizduote, ji dega!
Tyla.
– Jis atėjo ir atnešė tuos lapus, paliko prie mano lovos ir pats tyliai išslinko... Taip, jis. Jis žinojo. Jis suprato, kad taip bus.
– Bus kas?
– Aš jam rašysiu. O jis galės atrašyti man.  Jis sakė, būdamas pats artimiausias, visada sakydavo: „Aš čia“.
– Aš ir esu jis.
– Gal...  Bet kažkada jis buvo atskiras.
– Kol nepanorai, kad būtų kitaip.
Kelios akimirkos tylos.
– Tu žinai, dėl ko atsiskyrei nuo jo. Tu žinai, kad jis tave myli labiau už save, ir tu žinai, kad meilė niekada nebus taip stipriai jaučiama, kaip nuo jos kenčiant,  tu nori jausmo, tu tuo gyva, ir tau nesvarbu, kad tai kančia, gyvenimas realybėje niekada nebūna toks degus ir platus kaip vaizduotėje. Tu pasirinkai.
– Nereikia.
– Tu idealistiška mazochistė. Dvasinės komplikacijos neišvengiamos. Ir ne tik.
Nereikia!
– Pati pasirinkai čia lėtai eiti iš proto.  Ir jis užėjęs kiekvieną kartą tau pasako tikslų laiką, suskaičiuoja, kiek beliko šio rudens valandų, kol baigsis visi lapai, kuriuos jis galės susemti delnais, ir jis vis neša ir neš juos, kol dievai nuskus visus medžius ir pasiims medžiagą  savo šventųjų laiškų rašymams,  jis supranta, kaip būti šalia. Jis supranta.  O tu viską supranti dar geriau ir tyli.
– Nebūtinai visi dievai yra šventi ar tokiais privalo būti...  Nokstantis obuolys irgi aukštai... Ir nekalba.
Vėl trumpa tyla.
– Tu nori ne beprotiškos meilės, ne genialios meilės, kurią galėtume turėti, o įsivaizduojamos. Tikri bepročiai nebegali beprotiškai mylėti, tam pirmiausiai reikia antrą kartą išprotėti.
Bežadė tyla.
– Negali manęs turėti, tai išlaisvink mane!
– Negaliu. Aš priklausomas nuo tavęs. 
Ilgiausia tyla.
 
 ***
 
Kalbasi dvi psichiatrinės ligoninės slaugės naktines pamainos budėjime:
– Matei tą išbalusią merginą? – liūdnu tonu išlemena pusamžė moteris, mosikuojanti skudurėliu.
– Plėšiančią rudenio lapus, juos praduriančią uždžiūvusio rašalo plunksna ir sviedžiančią pro atvirą langą? Kaip nematysi.  Kiti pacientai, kiurksodami lauke, nuotaiką pasigerina,  o viena moteris vakar pravirko ją stebėdama.
– Kažin kodėl.
– Neturiu supratimo. Gali būti taip, kad bepročiai vienas kita supranta?
– O jei jos ne beprotės? – nuoširdžiai susirūpinusi  ištarė naujokė.
– Gal kuri iš jūsų matėt, kur nukišau šiandien atvežtos pacientes palatos raktą? Reikia lovą aptvarkyti, o raktas dingęs kaip į vandenį, – įvirtusi į prieblandom dėmėtą kambarį sukriokė suplušusi seselė ir išvaikė tvyrančią mistiška nuotaiką.
– Tikrai ne, – myktelėjo naujoke.
– Na ir netvarka...
– Palauk, tu dirbi čia ilgą laiką, ta tyli pacientė, rašanti rudeniniais lapais laiškus, kas jai nutiko? – naujokės smalsumas sustabdė jau išeiti besiruošiančią slaugę.
– Niekada nesidomėjau. Ji problemų nekelia, o vaistai įprasti. Dirbu tame pačiame aukšte,  beveik kas dieną pastebiu  aukštą, tamsiaplaukį vyrą, mėgstantį juodai apsirengti ir nešiojantį prabangų laikrodį ant kairiosios rankos riešo, pas ją užsukant. Jis jai atneša puokštes lapų.  Daug lapų. Tik tiek. 
 
„Abu pasauliai yra netikri, ir realusis, ir mano sukurtasis. Tikrajame pasaulyje – jiedu susilietų į vieną.“ Škėma