Šaltas vėjas, šaltas vėjas.
Girdėjau, ledas vidun prasiskverbia.
Nederėjo, neturėjom,
Bet poelgiai jau nebesvarbūs.

Šaltas vėjas. Sielos durys
(Mano) dar truputį pradarytos.
Kiekvieną naktį skvarbiai žiūri
Žvaigždės į mus iki atgimstant rytui.

O aš nusišypsosiu lūpų kraštais,
Kol vis dar tikiu tavimi.
Prieš pamirštant, kas buvo prieš tai,
Padėk man nusinuodyti viltimi.

Arba pasidalink maža paslaptim,
Kol jos nenusinešė šaltas vėjas.
Žvaigždės žiūri žvarbiom naktim
Į tai, ką praradom, ir į tuos, ką mylėjom.