Tai ne žirklės dangaus,
Tai tik pėdsakas baltas,
Kelio juosta nubėgus aukštai.
Skrist ereliui tenai
Nejauku būtų, šalta,
Apledėtų gyvieji sparnai.
 
Jis tik paukštis,
Tik balto sidabro,
O širdy siautulinga ugnis,
Kvėpavimas sielos
Nemirtingo Ikaro
Vilioja pakelti akis.
 
Nuskris,
Debesėliai mėlynėj ištirps
Ir neliks gražios paslapties,
Ar sugrįš,
Ar dar kartą sugrįš
Palinkėti ramybės visiems?
 
Tai ne žirklės dangaus,
Tai tik mažas lėktuvas,
Erdvės suviliotas žmogus.
Jis svajonę lyg paukštis
Neužgęstančią turi —
Iškleisti virš žemės sparnus.