Apie Romualdo katiną ir Volstryto vilką
Brenda katinas oriai per samanas –
Kiti žvėrys labai atsilikę...
Stebuklingos jo letenos – pramanas –
Patapšnoja Mėnuliui per plikę.
Grįžo girion iš Volstryto vilkas
Suskaičiuoti grobį eglynuose.
Jo melagis liežuvis per ilgas
Tarp dantų visą laiką pinasi.
Ir gaidelis išbudintas gieda
Seną giesmę tautos ąžuolynuose.
O solistas – tas vilkas begėdis –
Tarp mergaičių avyčių vis trinasi.
Net balandžiai iš nuostabos žiojosi.
Grįžo špokas šį rytą, vadinasi...
Groja polką laimingas, jo kojose
Smuiko raktas, gal šapas, pinasi.
Ve, jausminga pavasario nuotaika –
Grįžo Saulė – nuvilko sermėgą.
Garsiai radijas rėkia už taiką,
Bet jo žodžiai tualete nubėga.
Keikia priešą apkandžiotas katinas –
Jo klaidas suskaičiuoju ant pirštų.
Su katytėm kas naktį jis tratinas,
Bet dėl to iš pavydo nemirštu...
Gal iš Krymo sugrįžo katinas?
Aš prie jo patylom prisigretinu.
Ir paglostęs šlapias jo letenas,
Meile plakančią širdį sulėtinu.