Pūgos pusto akis, delno posūky krebždantis šaltis
Užrakina žodžius, pranašaudamas ilgesio rudenį.
Negali juk laiku sau plieninių šarvų nusikalti,
Spaudi kumščius kietai, kol save palaipsniuĩ užsigrūdini.
 
Vis remiesi pečiais sutemų atbrailon, kad skaudėtų.
Šniokščia kraujo purslai, pakol venose pakeičia kryptį.
Tik stebi iš toli, kaip susminga Dangun minaretai,
Ir bandai naktimis kietą gumulą skaudžiai nuryti.
 
Dar visai neseniai tavo rankos kalbėjo citatom,
Antspaudavo akis bučiniais auksaplaukė Aušrinė,
Tik paniurus lemtis ant pečių drėgnas smiltis iškratė
Ir šilčiausius jausmus nesiklausus po kojom pamynė.                     
 
Auksiniu teptuku rytas žėrintį spindulį brėžia,
Kiek auksinių drugių ligi ryto naktis prialsavo.
Ligi skausmo gilus liko paliktas nuoskaudų rėžis,
Tad ieškosiu lėtai tik ryškiausiojo spindulio savo.