Kaip lietus

Aš geriuos į tave kaip lietus
Į suskirdusį grumstą,
Kad per tavo jusles
Šį pasaulį galėčiau suvokt,
Kad jausmų niežulys
Nepradėtų man sąmonę drumsti,
Kad suprasčiau „kodėl?“,
O ne „kur?“, ne „kada?“ ir ne  „koks?“.
Išvarvėsiu kiaurai
Per visus įvijus labirintus,
Nes klastingai skverbiuosi
Su vienu lašu iš akių.
Tu klaidingai manai,
Kad pasaulyje viskas pakinta,
Gal atrodau naivi,
Bet jausmais amžinais aš tikiu.
Kraujy verda lava –
Juk jauti pagreitėjusį pulsą,
Juk matai akyse
Kaip neblėsta keista kibirkštis?
Liko tavo valia – 
Kviesi skristi ar leisi nupulti?
Aš drebu – gal užstrigs
Žodžiai alpiai aistringi, karšti?
Ne, šnabždi kažin ką,
Kol geriuosi per poras po oda,
Kol riečiuos glėbyje,
Kol mėšlungio rėkiu sutraukta.
Ir sapnuojam abu,
Kad patekom į dangišką sodą,
Kol nebuvo lietaus, 
Kur plytėjo nyki dykuma.
Nijolena