Iš veidrodžio toks pat dailus,
Tačiau didingas veidas žvelgia,
Ji karalienė Barbora,
Ne ta kvatoklė Radvilaitė
---------------------------

Žygimantas didžiuojas žmona,
Tokia gražuolė puošia jo namus
Jis, lyg vasalas, pildo josios norus
Dabina perlais, kailiniais iš sabalų

Pražydo Vavelis jaunyste,
Puotauja linksminasi dvaras,
Už karalienę kelia tostus
Sveikatos, laimės ir ilgiausių metų linki

Turtingiems baliai, maskaradai
O ubagams pritrūksta duonos,
Tad liaudžiai nemiela Barbora
Ji svetimšalė prašalaitė

Nerimsta Lenkija, maištauja
Karalius, matantis tik žmoną,
Tik jai išvaistęs turtus, auksą,
Negali būti jų valdovas

Be laiko ponai Kmita, Gurka į pergalės
trimitą pučia,
Karalius „aklas, bet ne kurčias“
Vieniems „atriekdamas meduolio“,
Kitiems „grasina rimbu“

Tad mato lenkai nelaimėse,
Prieš protą pasitelkę jėgą
Teks nusilenkti Radvilaitei
Ir pripažinti Karaliene.

Karališkajai porai kelia puotą,
Višniče renkasi didžiūnai,
Tiek neregėtos prabangos
Maršalkos Kmito pagarbos Barbora
dar nematė

Štai pagaliau kova laimėta,
Žygimantas – Karalius iš malonės Dievo
Didžiausią auką paaukos bažnyčiai,
Kad mylimą išvystų su karūna

Išaušo iškilmingas žiemos rytas,
Barborai šiąnakt nesimiega,
Karaliaus meilė suteikė sparnus
Ir ji pakils aukščiausiam skrydžiui
.
Augustui ji žmona, meilužė, mylimoji
Tarnaitė amžina ir nuolanki,
Į sostą kupina puikybės sįda prieš altorių,
Pasidabinusi puikiausiais rūbais, perlais ir vualiu

Ji regi infulus ir pastoralus,
Maršalką Kmitą ir senatą,
Šlionsko Piastrus, Lenkijos didikus
Ir brolį Mikalojų Radvilą brangiausią

Lyg iš po žemių girdi triukšmą,
Tai katedra nuo sveikinimų aidi
Ji patepta ir karūnuota,
Į savo vyrą meiliai žvelgia

Lenkija švenčia, pamiršusi skriaudas ir pyktį,
Krokuvoje varpai netyla,
Skanduoja liaudis „tegyvuoja Karalienė“,
Kilmingi ponai iki žemės nusilenkia

Augustas glaudžia prie krūtinės žmoną,
Laimingas jis, nes buvo lemta išsipildyt norams,
Likimo angelas sparnus išskleidęs,
Palaimino jo išrinktąją Karalienę.