Kaip daužos bangos naktį šią vėjuotą
Ir neša smėlį tiesiai į akis.
Užpusto kopą lietaus išvagotą,
Kokia tamsi, kokia nyki naktis.

Vanduo putoja kaip šampanizuotas vynas,
O skonis jo be galo man sūrus.
Ir žolės kąsdamos į koją trinas,
Ir dumblas juodas, purvinas, bjaurus.

Apsidairau, žvelgiu į tamsų mišką,
Matau senus supuvusius medžius.
O jaunos pušys tarsi deivės naktį tviska,
Bet juk ir jos neamžinos, ir jos nudžiūs...

Pašėlę bangos vis kaskart didėja,
Jos šniokščia tartum vėjas, plėšantis bures.
Mąstau, o juk naktis įsibėgėja,
Kažin, kai grįšiu, ar atvers man kas duris?

Bet ne, aš liksiu, jūros neišduosiu,
Be galo man sunki šita naktis.
Už jūrą, jei reikės, gyvenimą aš atiduosiu,
Į ją sudėjau aš visas viltis.

Brendu į vandenį, giliai kvėpuoju,
Su kojomis ieškodama gilios duobės.
Nors semia smakrą man, aš ne dejuoju,
Sudie, gyvenime, aš nebegrįšiu atgalios!!!

2006/08/14