Man nesuprasti paslapties,
Kaip gali juoda žemė
Iškelt tiek daug šviesios vilties,
Gėlių žiedus nubalint!
 
Jei taip iš žodžių, iš pilkų raidžių
Galėtų žodis degantis išaugti,
Kuris prabiltų skambančiu variu
Ir nenustotų dieną naktį gausti.
 
Jei gaustų, kviestų žmogų darbui,
Gerumui, meilei savo kraštui,
Išguitų nuolankumą vergo,
Numestų mažo žmogaus naštą.
 
Būtų gerai, jeigu akis nušviestų
Vilties, tikėjimo spalva,
Suklupęs, vėlei keltųs, atsitiestų,
Papuošęs veidą šypsena.
 
Bet gal toks žodis jau yra ir jo ieškot nereikia?
Ir dar ne vienas, o visa gama...
Tik reikia jais gyvent, nuolat kartoti reikia,
Tai: Duona, Motina ir Lietuva.