Sakmė apie Barboros ir Augusto meilę (3)
Stot, gerbiamieji, teismas eina!
Šiandien byloj karaliaus meilė,
Monarchija – vienvaldė prokurorė
Jai advokato paslaugų nereikia
---------------------------
Krokuvoje jau sklinda gandas,
Kad Lenkijos valdovas vedė Radvilaitę
Neva jinai užbūrusi karalių
Ir šalį greit užpulsią negandos baisiausios
Pasmerkusi sūnaus vedybas,
Iš Vavelio išsikelia Bona,
Ji motina, tačiau ji karalienė
Prie sosto – meilei ne vieta
Į tokią Lenkiją Augustas grįžta,
Palikęs vienišą Barborą
Jis reikalingas karalystei,
Bet jo širdis Lietuvoje su žmona
Kas Jogailaičiui Vavelis be jos,
Tik mūrai, šaltos tuščios salės,
Kas sodai, parkai, jei juose
Nesušlamės atlasinė suknelė
Barbora – jo akių šviesa,
Jo saulė, nušvisianti virš Krokuvos,
Kai padabinęs galvą karūna,
Šalia savęs į sostą pasodins
Jo mylimąją smerkia ir linčiuoja,
Apipila purvais kas nori,
Žygimantas prieš „alkanus šunis“ bejėgis
Jo ginklai laikas, meilė ir viltis
Juk vienišas lauke jis ne karys,
Kam slėpt gražuolą sutuoktinę?
Tad Barbora palikus tėvoniją,
Išsiruošia svečion šalin pas vyrą
Ją kiekvienam mieste sutinka,
Jai ruošia priėmimus ir banketus,
Tarsi valdovę sveikina didikai,
Polocko vyskupas, Moravijos kunigaikštienė
Augustas lyg jaunavedys,
Nekantriai laukia mylimosios
Ir štai jinai juodo Liono kilimu,
Puošni ir nuolanki tarnaitė į vyro glėbį skuba
Ką Dievas sujungė, jau neišskirs žmogus
Karalius išdidus ir nepalenkiamas
Jokia jėga, grasinimai, jokia „kvaila žąsis“
Jo neprivers palikt brangiausią žmoną
Atlaikęs negandas, ilgus debatus
Žygimantas Barborai neša žinią,
Krokuvos vyskupas ir Lenkijos didikai
Juos pripažino esant sutuoktiniais
Minia užplūsta Krokuvos gatves,
Vasario darganos ir šaltis liaudies neišvaiko,
Jau tuoj pro Vavelio vartus
Įžengs mįslingoji valdovė Radvilaitė
Triumfuoja Radvilos Juodasis ir Rudasis,
Jų klastos ir apgaulės su kaupu atsimokėjo,
Sesuo į sostą žengia šalia Jogailaičio,
Tad jiems lygių neliko Lietuvoje
O Barbora tyra širdim lyg vaikas
Laiminga šalia vyro,
Jai nesvarbu, ar Krokuva ar Vilnius,
Svarbiausia, kad jisai mylėtų.
Lyg juodas debesis praslinko negandos,
Lengviau atsikvepia Augustas,
Į Nepalomicus su mylimiausia žmona
Kelioms savaitėms pailsėt išvyksta.
Karalių rūmai šitiek laimės dar nematė,
Tiek džiaugsmo, kuždesių ir juoko,
Kai meilė liejas tarsi iš gausybės rago,
Sušildo širdį net šalčiausią.