Ar žinai, kad esi man pavasaris –
Įsiveržęs, atšniokštęs, užklupęs,
Kad esi spindulys –
Pasivėrė jausmų pumpurai,
Kad esi priežastis, 
Ko nuo šypsenos skeldėja lūpos,
Lyg svetingas duris
Mano glėbį plačiai pradarai.
Kad svajonėm, sapnais
Aš pagirdyta jau ir pasotinta,
Tūkstantinėj minioj
Tik tave, mano saule, matau.
Ir niūniuot, ir straksėt
Tarsi būčiau pametusi protą
Aš pradėjau dabar,
Nors, atrodė, žilau pražilau. 
Sukrutėjo sula,
Nors, maniau, kad sausai ji išdžiūvo,
Nusipurčiau metus
Ir gyventi geidžiu. Tai – puiku!
Ištirpdei tu ledus.
Aš ėjau ir į srautą įlūžau.
Lyg plaukiu, lyg skęstu,
Po galais, tai ne taip ir svarbu.
Apsvaigink, nugramzdink –
Kaip galėčiau dabar nepaklusti?
Ir iš kur tu žinai
Net slapčiausius visus troškimus?
Tu – pavasaris man
Su žibuoklėm, šalpusniais ir plukėm,
Užkerėjo mane
Nuo aistros tavo balsas kimus.
Tu – pavasaris man,
Ar žinai, ar jauti, ar suvoki?
Kraujo tvinksniai greiti 
Į zenitą aukštyn kopdami
Nugalėti kliūtis
Ir sraute sklandžiai plaukti išmokė,
Tad esu nuplauta –
Tarsi deivė švari ir skaisti.