Ar  bečiulbės lakštingalos pavasarį,
Jei žemėj ne griaustiniai griaus,
O plienas trenksis ugnimi į akmenį,
Užtemdęs kupolą dangaus?
 
Ką sės žmogus į tankais artą lauką
Ir koks palaistys ją lietus,
Jeigu vilku kaimynas atsišaukia
Ginkluotas ir agresyvus?
 
Iliuzijų migloj trapi ramybė miršta.
Tiktai atrodė, kad mes visai kiti,
Kad turim ateitį patikrintą ir tvirtą,
Kad karo kirviai amžiams užkasti.
 
Bet plėšrios šmėklos žemėj nerūdija,
Kaskart prasikala naujom galvom,
Valstybės, tautos aižėja ir skyla,
Pasmerkdamos gyventojus kančiom.
 
Imperijų grobuoniška didybė
Labiau užvis nekenčia žodžio „laisvė“,
Iškilusį jos gležną daigą trypia
Ir kulkų lietumi, mirtim palaisto.
 
.........................................
 
Ar grįš lakštingalos į Kijevą, Ukrainą,
Jei ten kaštonai kartais nepražystų,
Nutvilkyti liepsna, bombų sprogimų,
Kurios ant miesto gatvių kristų?
 
Taip noris šaukt ir belst į kurčias širdis —
Sustokit žmonės, pragaro nereikia,
Tegul vien dainos, paukščių giesmės girdis,
Apginkime, kol galim, žemėj taiką!